Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų bendruomenė buvo įkurta Prancūzijoje, Liono vyskupijoje. Jos pirmieji namai ir noviciatas buvo įsteigti šalia Šv. Jono brolių noviciato mažame Luaros departamento miestelyje Sen Žodare, Centrinio Masyvo plynaukštėje, beveik ant Luaros upės krantų.
Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų kongregaciją, kaip ir Šv. Jono brolių bei apaštalinių seserų kongregacijas, įsteigė tėvas dominikonas Marie-Dominique Philippe (1912‒2006).
Liono arkivyskupas, kardinolas Albert Decoutray 1994 m. pripažino bendruomenę pašvęstojo gyvenimo institutu ir patvirtino pirmuosius jos įstatus. Vėliau kitas kardinolas, Philippe Barbarin, 2004 m. patvirtino šių įstatų pataisas.
Šv. Jono kontempliatyviosios seserys, kaip nemaža jaunų bendruomenių, neišvengė brendimo krizės, prasidėjusios 2009 m. Nuo 2013 m. kongregacija pradėjo naują etapą, įvairių vienuoliškojo gyvenimo sričių pertvarkos darbą, savo charizmos bei įstatų peržiūrą. Šis darbas, lydimas Bažnyčios, tebetęsiamas iki šiol.
Šiuo metu Šv. Jono kongregacijos seserys gyvena šešiuose namuose. Treji yra Prancūzijoje: Trusiūre (Bovė vyskupijoje), Terbase (Gapo vyskupijoje), Pelevuazene (Buržo vyskupijoje); Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prinsvilyje (Ilinojaus valstijoje, Peorijos vyskupijoje); Afrikos žemyne Kamerūne, Simboke (Jaundės vyskupijoje) ir Lietuvoje, Vilniuje.
Šiuo metu pagrindiniai Šv. Jono seserų kongregacijos namai yra Trusiūre, Bovė vyskupijoje.
Istorija Lietuvoje
Pirmosios seserys iš Lietuvos Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų noviciatą Prancūzijoje pradėjo 1992 m. pradžioje, vos subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Šv. Jono broliai, pakviesti Vilniaus arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio, įsikūrė Vilniuje 1993 m. buvusiame Laterano kanauninkų vienuolyne Paco g. 4 ir padėjo pamatą plėtotis visai Šv. Jono bendruomenei Lietuvoje.
Broliai padėjo įsikurti ir pirmosioms Šv. Jono kontempliatyviosioms seserims. Jos į Vilnių atvyko 1998 m. liepos mėn., taip pat pakviestos Jo Ekscelencijos A. J. Bačkio.
2000–2001 m. kartu su broliais seserys persikėlė į XVII a. trinitorių vienuolyno ir pirmąją Vilniaus seminariją priglaudusį pastatą (Antakalnio g. 27), įsikūrė šiauriniame šio pastato sparne. Jos rūpinosi šios pastato dalies statybos ir restauracijos darbais, įrengė koplyčią, apie 10 celių, biblioteką, dirbtuves, refektoriumą ir kitas būtinas patalpas.
Pirmosios seserys Lietuvoje priėmė visus jaunos bendruomenės kūrimosi naujoje vietoje iššūkius ir daug prisidėjo, steigiant Šv. Jono bendruomenę Lietuvoje. Kad bendruomenė įleistų šaknis, jos dvasingumą reikėjo laipsniškai persodinti iš užsieninės dirvos į lietuviškąją: perteikti tuometinį bendruomenės mokymą bei ugdymą, pritaikyti bendruomenės liturgiją, padėti atrasti kitus šį dvasingumą skleidžiančius tradiciją bei tekstus. Seserys rengė maldos vakarus, vertė brolių paskaitas, organizavo ir vykdė leidybos darbus, padėjo broliams perteikti mokymą bendruomenės oblatams ir vienuolyną lankančioms šeimoms, neretai pačios dalyvaudavo susitikimuose bei paskaitose, lydėjo vienuolyno bičiulius ir jaunimą.
Prie vienuolyno susitelkus ir išaugus pasauliečių bendruomenėms bei grupėms ir Šv. Jono apaštalinėms seserims įsikūrus Senųjų Trakų vienuolyne, dalyvavimo veikloje pusiausvyra pasikeitė. Apaštalinių seserų indėlis steigiant Šv. Jono šeimą Lietuvoje didžiulis, kaip neįkainojama yra oblatų ir vienuolyno bičiulių draugystė ir parama.
Šv. Jono šeimai Lietuvoje stipriau įleidus šaknis, kontempliatyviosios seserys gali labiau grįžti į savo kontempliatyviojo gyvenimo vagą ir atsidėti šio gyvenimo būdo gilesnės tradicijos kūrimui.