Skaitykite I-ąją ir II-ąją dalis
Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Tęsiame tikėjimo kelionę Evangelijoje pagal Joną. Kanos vestuvės atskleidžia Jėzaus ir Marijos bendradarbiavimą. Marija – ištikima, romi, nuolanki Dievo tarnaitė – moko tikrojo paklusnumo Dievui. Tarnai pripildo indus sklidinus vandens, nes Marijos žodžiai palaiko jų pasitikėjimą Jėzumi.
Vestuvės – dviejų mylinčių širdžių vienybės šventė. Vynas simbolizuoja meilės džiaugsmą, įkarštį. Tačiau žmogiška meilė greitai išsenka, ji ribota, trapi. Todėl Dievas ateina į pagalbą tam, kad meilė neišsektų ir nuolat atsinaujintų. Jo meilė praplečia, atnaujina, gydo sužeistą ir nuolat pavargstančią mylėti žmogaus širdį. Savo tautą Dievas myli vestuvine meile, šia meile Jis myli kiekvieną iš mūsų. Išganymo istorijoje Dievas ieško žmogaus visada pirmas. Jis trokšta vienybės su mumis anksčiau nei mūsų širdys ieško meilės sąjungos su Juo. Kanos vestuvių pasakojimas atskleidžia, kaip ribotai mūsų širdies meilei reikia Marijos pagalbos.
Marija – užtarėja, ji neša žmonių vargą Jėzui, kad vestuvių džiaugsmui nieko nenutrūktų. Marija veda mus pas Jėzų. Kai mūsų gyvenime ateina išbandymai ir širdis ima svyruoti, galime su pasitikėjimu remtis Marija, kuri visada veda pas Jėzų, padeda pavesti Jėzui viską, ko mums stinga. Galime melsti su Marija: „Viešpatie, šita šeima stokoja meilės, sustiprink jų meilę!“
Marija – gailestingumo Motina, ji pastebi ne tik tai, ko trūksta gyvai meilės liepsnai, ji mato ir mūsų tikėjimo skurdą bei vilties stygių. Ji skuba užtarti, patiki šiuos trūkumus Jėzui: jų širdyse blėsta tikėjimas, jų viltis silpsta! Kai abejojame ir stokojame vilties, Marija tampa mūsų tikėjimo atrama ir moko pasitikėti net tada, kai nesulaukiame atsakymo.
Marija yra tarpininkė tarp nuodėmės sužeistos žmonijos ir Jėzaus. „Vatikano II Susirinkimo mokymas pateikia tiesą apie Marijos tarpininkavimą kaip dalyvavimą viename šaltinyje, kuris yra paties Kristaus tarpininkavimas. Iš tiesų teigiama: „Tokį priklausomą Marijos vaidmenį Bažnyčia nedvejodama pripažįsta, nuolat patiria ir diegia į tikinčiųjų širdį, idant remdamiesi Jos motiniška globa šie artimiau laikytųsi Tarpininko ir Išganytojo“[1]. Marija neturi jokios „teisės“ į Jėzų. Ji negali reikalauti, kad Jėzus veiktų vien todėl, kad ji yra Jėzaus Motina! Marijos prašymas skirtas Dievui.
Marija – naujoji Ieva – atvira bendradarbiauti su Dievu ir yra paklusni Dievo žodžiui. Dievas pirmas imasi inciatyvos užkalbinti žmogų ir dovanoja mums savo mylimąjį Sūnų, Amžinąjį Dievo Žodį. Dievo žodžius galima priimti tik tikėjimu. Šie Jėzaus žodžiai: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49) išliko Marijos širdyje visą gyvenimą, iki pat kryžiaus. Marija priėmė Jėzaus žodžius tikėjimu, net jeigu ir jų nesuprato.
Savo širdies derlingoje žemėje ji saugojo Jėzaus žodžius, leidosi Jėzaus mokoma, įkvepiama, vedama. Viešojo Jėzaus gyvenimo metais Marija lydėjo Jėzų malda. Marijos pašaukimas nėra būti apaštalu, bet dalyvauti Jėzaus misijoje tyla, užtarimu, auka. Marijos misija yra maldos apaštalavimas, tyla ir širdies auka nešti Jėzui žmonijos vargą. Marija skubina Jėzaus misijos valandą. Taip ir mūsų gyvenime, Marija yra ta, kuri skubina mūsų atsivertimą, susitikimą su Jėzumi, paklusnumą Jėzui.
Marija yra ne tik užtarėja, bet ir paklusnumo mokytoja. Ji atkreipia Jėzaus dėmesį į tai, ko stinga vestuvių puotoje: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 3-4) Ji priima paslaptingą Jėzaus atsakymą ir iš karto veikia, gręždamasi į tarnus: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“ (Jn 2, 5) Marija nukreipia tarnų širdis į Jėzų. Šv. Paulius sako, kad tikėjimas gimsta iš klausymosi (Rom 10, 17). Marija mūsų tikėjimo kelyje kviečia pasitikėti ir vykdyti Jėzaus žodį. Kai abejonės temdo širdį, tikėjimo kelias tampa labai paprastas: daryti tai, ką Jėzus sako, net jei dar nesuprantame Jo veikimo.
Marija yra Viešpaties tarnaitė (Lk 1, 38). Taip ji save mato Dievo akyse. Meilė Dievui Marijos širdyje tokia stipri, kad patikti Dievui ir ieškoti Jo valios Marijai yra svarbiausias dalykas. Marija trokšta būti Viešpaties tarnaite, nes jos širdis pašvęsta Dievui. Tarnauti Dievui – tai visu savo gyvenimu liudyti, kad Dievas yra pirmasis gyvenimo tikslas. Biblija išskiria keletą Dievo tarno savybių: tikras Dievo tarnas yra ištikimas, švelnus ir nuolankus.
Ištikimas tarnas nepalieka nepabaigtų darbų, jis kantriai atlieka tiek malonius, tiek nemalonius darbus. Patriarcho Jokūbo sūnus Juozapas yra idealus ištikimo tarno pavyzdys. Patekęs į vergiją Egipte, o vėliau ir į kalėjimą, jis nenuleido rankų. Kadangi tarnavo taip sąžiningai, šeimininkai jam patikėdavo tvarkyti jų turtus ir reikalus. Kitas puikus pavyzdys – Mozė, kuris ištikimai tarnavo Dievui. Jis kantriai vedė tautą per dykumą ir kai tauta murmėdavo, ir kai būdavo geresnės nuotaikos. Kantrybė ir ištikimybė tarnystėje yra neatsiejami dalykai.
Dievo tarnas yra švelnus, romus. Kai širdis pasitiki, ji romi, švelni. Kai tarnas pasitiki Dievu, jis patarnauja romia širdimi. Mozė buvo ir nepaprastai švelnus Dievo tarnas, apie jį pasakojama, kad jis buvo pats romiausias žmogus. Karalius Dovydas švelniai pasielgė su jį persekiojusiu Sauliumi. Jis galėjo atkeršyti Sauliui ir jį nužudyti, tačiau pasigailėjo ir dovanojo Sauliui gyvybę.
Tikras Dievo tarnas yra nuolankus, neieško savo garbės, viską daro dėl Dievo. Jis savo darbo kokybe pranoksta šeimininko lūkesčius. Galima prisiminti, kad Abraomo tarnas suradęs Izaokui žmoną elgėsi nuolankiai – atlikęs užduotį, jis pirmiausia puolė ant žemės pagarbinti Viešpatį, o ne girtis savo gudrumu. Jis dirbo ne sau, o šeimininko labui. Kitas pavyzdys Jonas Krikštytojas. Kai jo mokiniai pradėjo nerimauti, kad žmonės eina pas Jėzų, o ne pas Joną, pastarasis nuolankiai prabilo apie tai, kad jam skirta mažėti, o Kristui augti. Jonas Krikštytojas žinojo, kad jo misija yra paruošti Kristui kelią. Jis nesivaržė su Jėzumi, neieškojo populiarumo sau.
Kristus yra Dievo Tarnas, Jis moko mus tapti tikrais Dievo tarnais. Kristus yra Karalius, bet Jo karalystė neveikia pagal šio pasaulio valdovų principus. Kristus Karalius atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybės už daugelį. Apie Kristų, ištikimą, švelnų ir nuolankų Tarną liudija visas Šv. Raštas. Tad jeigu pats Dievas atėjo į mūsų tarpą kaip tarnas, vadinasi, jo užduotis mus pamokyti, kad tarnauti, tai – karaliauti. Tikrasis karaliavimas, tai meilės tarnystė, visuose darbuose skirti Dievui pirmąją vietą ir atpažinti Kristų, nuolankų tarną kiekviename iš mažiausiųjų brolių. Tarnauti – tai vis labiau supanašėti su Kristumi, tai dovanoti savo jėgas, laiką, gyvybę iš meilės taip kaip ir Kristus.
Marija – pirmoji Kristaus mokinė – yra ištikima, švelni ir nuolanki Dievo tarnaitė. Ji kantrai laukė Mesijo, o sulaukus Dievo pažado išsipildymo, ištikimai sekė Kristų iki kryžiaus. Ji romi, jos širdis nemaištinga, ji nepriekaištavo Dievui už kryžiaus slėpinį, nebėgo nuo Dievo kvietimo tapti Mesijo motina, bet romioje širdyje atsiliepė į Dievo pašaukimą: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“ (Lk 1, 38). Marija – nuolanki Dievo tarnaitė. Ji pripažįsta Dievo didžius darbus savo gyvenime. Mesijo motina iš karto po angelo apreiškimo skuba patarnauti savo senyvai pusseserei Elžbietai, užuot sakiusi, kad dėl tokio ypatingo Dievo išsirinkimo ji turi ramiai ilsėtis ir saugoti save…
Kanos vestuvėse Marija nežino, kaip Jėzus reaguos į jos prašymą, bet ji gyvena tikėjimu, visiškai atsiduoda Dievo vedimui. Tikėjimas – tai vidinė šviesa įkvepianti gyventi taip, kad mūsų žodžiai ir darbai patiktų Dievui. Marija – ištikima, švelni, nuolanki Dievo tarnaitė – žino, kaip prabilti į tarnų širdis ir juos patraukti vykdyti Jėzaus nurodymą iš širdies, su pasitikėjimu. Savo pasitikėjimu ji tiesia tiltą tarp tarnų ir Jėzaus, moko paklusti Jėzui romia širdimi. Ji taria: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“ (Jn 2,5) ir tarnai iš karto imasi darbo, be ginčų pripildo indus vandens.
Šiame pavyzdyje matome Marijos žodžių veiksmingumą. Tai akstinas nesustoti prašyti maldoje Marijos užtarimo. Jeigu ji neatsako tuoj pat, tikėjimu žinome, kad ji išgirdo ir atsakymas ateis vėliau, likime kantrūs! Pildami vandenį į indus, tarnai dar nežino, ką Jėzus darys, bet jie nesiginčija, neabejoja. Marijos žodžiai sustiprina jų drąsą pasikliauti Jėzumi. Koks nuostabus Jėzaus ir tarnų bendradarbiavimas tarpininkaujant Marijai! Tarnai visą savo sumanumą sutelkia į tai, kad Jėzaus įsakymas būtų įvykdytas greitai tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai: pripildo indus sklidinus. Tai ir yra tikrasis paklusnumas – atlikti paliepimą iki galo, pagal Jėzaus žodžius.
Taip ir mūsų gyvenime – tikėjimas auga tada, kai ištikimai vykdome Jėzaus žodį net per sunkumus ir neaiškumą. Čia atsiskleidžia krikščioniško paklusnumo esmė – Jėzaus paliepimu pripildyti indus sklidinus vandens, ir tada Jėzus perkeičia mūsų geros valios „vandenį“ savo meilės vynu.
[1] Jonas Paulius II, Enciklika REDEMPTORIS MATER apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją keliaujančios Bažnyčios gyvenime, nr 38. EIS.katalikai.lt. Paskelbta: 2015 m. rugsėjo 11 d.
