Rankdarbių klėtis

IKONA

Pagal pirmųjų seserų papročius neturėjome, kaip ermitažuose gyvenantys vienuoliai, savo koplytėlės, bet įsirengdavome tai, ką vadiname „maldos kertele“ arba celės altorėliu. Šioje kertėje dedame paveikslą ar ikoną, kurie mums ypač brangūs. Tos „kertelės“, idant jose būtų galima apglėbti ištisus kraštus ir miestus, įkvėpė seseris dalytis malda ir skleisti ją rašant Kristaus, Marijos ir šventųjų veidų ikonas, atspindinčias Jo Gailestingumo Veidą bei Jo globą dvasiniame kelyje. Todėl, nors seserys rašo mažai ikonų, bet norintys įsirengti „maldos kertelę“ ir dalytis malda gali keiptis į seseris ir išreišti norą įsigyti norimą ikoną. Ji bus rašoma lėtai, bet maldingai.

SIUVINĖTA IKONA

Kaip ir rašoma ikona, suvinėjama ikona semia įkvėpimo iš tos pačios versmės – paskatos dalintis malda ir ją skleisti. Siuvinėjama ikona puoselėja norą gaivinti senąją Rytų krikščionių tradiciją, pagal kurią ikonos buvo ne tik rašomos ant medžio lentos, bet, kaip Veronikos drobulė, siuvinėjimu įamžinamos drobėje. Tai lėtas ir kruopštus darbas, kaip ir pati malda, todėl jos nėra siuvinėjamos dideliu kiekiu ir greitai.