Gruodžio 11 d. mūsų vienuolyne vyko bendruomenės susikaupimo diena, kurią vedė Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas. Džiaugiamės galėję priimti šį garbų ir lauktą svečią.
Susikaupimo dieną pradėjome nuo vienuolyno patalpų – mūsų celių ir bendrų erdvių, svečių namų ir seserų dirbtuvių – palaiminimo. Taip pat buvo palaimintas ir naujas, Lvive (Ukrainoje) pagamintas varpas. Jam suteikėme vardą JUOZAPATAS MARIJA NEKALTAI PRADĖTOJI.
Pirmoji vardo dalis skirta šv. Juozapato Kuncevičiaus garbei, minint jo kankinystės 400-ąsias metines ir išliekant vienybėje su Ukraina, kovojančioje už teisingumą ir laisvą. Antroji parinkta Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios garbei, nes maldai kviečiantis varpas mūsų vienuolyne buvo pakabintas šios iškilmės išvakarėse.
Po pietų vyskupas Saulius Bužauskas skaitė dvasinę konferenciją apie adventinį laukimą. Susikaupimo dieną užbaigėme šv. Mišiomis su integruota Vakarine „Valandų liturgijos“ malda ir Švč. Sakramento adoracija.
„Mielos sesės, Jūs būdamos čia, Viešpaties akivaizdoje, būdamos prie Švč. Sakramento, tikriausiai irgi atnešate ne vieną žmogų, kuris yra paralyžiuotas, ne vieną, kuris yra sukaustytas nuodėmės ir ligos, – vienuolyno koplyčioje aukotų šv. Mišių metu homiliją pradėjo vyskupas. – Gelbėti – Dievo užduotis, o nešti – mūsų, tikinčių žmonių užduotis. Atvesti priešais Jėzų, kad Dievo galia veiktų tų žmonių gyvenime“.
Jis priminė ką tik girdėtus Evangelijos pagal Luką žodžius – fariziejų pasipiktinimą, kad Jėzus kalba ne taip, kaip pastarieji tikėjosi: „Mums reikėtų leisti Dievui veikti <…>. Viešpatie, Tu vienas žinai, kaip reikia veikti kitų žmonių gyvenime. Mes atnešame Tau juos ir nekomentuojame. Kitaip tariant, nevertiname Tavo sprendimų – mes tikime, kad Tu dalyvauji kitų žmonių istorijose ir veiki“.
Vyskupas siūlė prisiminti atvejus, kai galėjome pajusti Viešpaties veikimą. Ši patirtis „skatina dėkoti Dievui, kad Viešpats priartėjo prie kiekvieno iš mūsų, kad Jis buvo toje situacijoje, kad Jo buvimą, kad Jo kvėpavimą jaučiau koplyčioje, darbe, susitikime su kitu žmogumi… Kad Viešpats ten subtiliai, švelniai buvo, dalyvavo, drąsino, guodė, lydėjo, perspėjo, priminė ar gydė“.
Galiausiai jis ragino atkreipti dėmesį, ar kartais mes patys nesame nevaikščiojantys žmonės? Galbūt „kažkuri sritis mano gyvenime yra sukaustyta, galbūt ją reikia išpažinti – savo aplaidumą, tamsą, tinginystę, puikybę ar kitą nuodėmę – tam, kad Viešpats atleistų ir aš galėčiau vaikščioti.
<…> Viešpatie, mes laukiame Tavęs. Laukiame atnešdami kitus ir savo istoriją. Atnešame painias situacijas ir stengiamės pastebėti nuostabų Tavo veikimą. Kokių nuostabių dalykų Tu padarei mūsų gyvenime! Leidai gimti, pašaukei būti krikščioniu ar krikščione, dovanojai pašaukimą ir leidai sutikti tiek įvairių žmonių, per kuriuos taip pat patyriau, kad Tu esi. Ačiū Tau, Viešpatie, kad įvairiais būdais prie mūsų artiniesi. Padėk, kad mes ir toliau stebėtume Tavo artumą ir kuo drąsiau tau atsilieptume“.
Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų nuotraukos
