I dalis
Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Kuo remtis, kai jaučiamės pasimetę, praradę gyvenimo orientyrą? Išbandymo akimirkomis visada galime remtis Dievo žodžiu. Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, teikia paguodos, kai mums stinga pasitikėjimo Dievo artumu, Jo Apvaizda. Evangelijos apreiškia, koks yra Dievas ir į kokią tikėjimo, vilties ir meilės bendrystę Jis mus kviečia.
Evangelija pagal Joną Bažnyčios Tradicijoje vadinama tikėjimo evangelija, nes ji nuolat skatina tikėti Dievo siųstuoju Mesiju. Kodėl šis atkaklus paraginimas? Nes Dievas nori mūsų tikros laimės ir gyvenimo pilnatvės: „Šie ženklai parašyti, kad jūs tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą Jo vardu“. (Jn 20, 30–31) Kiekvienas, „kas priėmė Jį, turi teisę tapti Dievo vaiku, tiems, kurie tiki Jo vardu“ (Jn 1, 12), o Kristus pažada: „Kas mano žodžių klauso ir Tą, kuris mane siuntė, tiki, tas turi amžiną gyvenimą ir nepateks į teismą“. (Jn 5, 24) O juk to labiausiai ir trokšta žmogaus širdis – gyventi visavertį, prasmingą, įkvėptą gyvenimą. Tikėjimas veda į tikrąją gyvenimą pilnatvę. Pasak šv. Jono Auksaburnio, „tikėjimas yra sielos šviesa, per jį žmogus mato Dievą ir Jo kelią.“
Kartais būna sunku gyventi dabarties akimirka, nepasiduoti nerimui dėl praeities, kurios jau nėra ar baimei dėl ateities, kurios dar nėra. Tikėjimas Dievu įtvirtina mus dabartyje. Dievas savo malonę teikia tik dabarties akimirkai, rytojaus galime ir nesulaukti. Dievo laikas – tai amžinybė. Todėl aš pasiekiu Dievą tik šią akimirką čia ir dabar. Nebendrauju su Dievu praeityje, nei ateityje, Dievui svarbiausia yra čia ir dabar, ši akimirka. Tai man ir dovanoja tikėjimas.
Kaip kadaise Viešpats teikė izraelitams maną dykumoje kiekvieną dieną – tiek, kiek jos reikėjo kiekvienam, kad galėtų nugyventi tą dieną – taip ir Dievas teikia mums savo malonę tik šią dieną, kad liktume Jam ištikimi šiandien. Tad kodėl nerimauti, ar po metų, ar po 5 metų dar pajėgsiu išlaikyti tikėjimą, ar dar turėsiu pakankamai meilės ir ryžto likti savo pašaukimo kelyje? Rytojus priklauso Dievui, atsakau į Dievo kvietimą Jį mylėti ir Jam tarnauti šiandien, šią akimirką. Kaip sakydavo šv. Teresėlė: „Mano Dieve, aš teturiu šiandieną tave mylėti!“.
Mūsų stiprybės ir ištikimybės šaltinis yra Dievo malonė. Kristus mus ragina pasitikėti Dievu taip kaip vaikai: besąlygiškai, be baimės. Pasitikėti Dievu čia ir dabar išlaisvina iš neapibrėžtos ateities, kuri įaudrina vaizduotę ir uždaro nerime.
Evangelija pagal Joną ragina tikintįjį gyventi čia ir dabar tikėjimu, dabarties akimirka, nes Jėzus Kristus yra tas pats vakar, tas pat šiandien ir tas pats per amžius. Dievo žodis yra geriausias mūsų tikėjimo maistas. Kai tikėjimas svyruoja, esame apimti abejonių Dievo vedimu mūsų gyvenime, yra gera grįžti prie maldos su Evangelija.
Yra daug vartų, kurie įveda į Evangeliją pagal Joną slėpinius. Vieni tų vartų – Jėzaus stebuklai. Evangelistas niekada nevartoja žodžio „stebuklas“, jį keičia žodžiu „ženklas“ (gr.σημεῖον). Priešingai nei sinoptinėse evangelijose, kur dėmesys sutelktas į Jėzaus visagalybės darbus, evangelistas Jonas dėmesį sutelkia į Jėzaus asmenį.
Jėzaus stebuklai, tai – ne vien galingi veiksmai, bet visų pirma – ženklai, turintys gilesnę, kristologinę prasmę, kviečiantys į tikėjimą Jėzumi kaip Dievo Sūnumi ir Tėvo Siųstuoju. Pasak teologės M. M. Thompson, Evangelijoje pagal Joną ženklas turi dvi sampratas: 1) Jėzaus padaryti stebuklai plačiąja prasme: Jo žodžiai, gestai, darbai; 2) Jėzaus ženklai siaurąja prasme – ženklai, kuriais Dievas kviečia žmogų nelikti prie ženklų išorinio poveikio, bet atpažinti Kristuje Tėvo Siųstąjį Mesiją[1].
Pirmasis Kristaus ženklas – vestuvės Kanoje
Kanos vestuvėse Jėzus parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį (Jn 2, 11). Kanos vestuvių ženklas pažadino mokinių širdyse tikėjimą Kristumi, Dievo Siųstuoju. Žmogiškai neįmanoma paaiškinti ženklų, jie lieka Dievo veikimo paslaptis.
Pavyzdžiui, stebuklingai įsispaudęs Jėzaus atvaizdas Turino drobulėje yra Jėzaus kančios ir prisikėlimo ženklas. Mokslininkai tyrinėja, kaip atsiranda tokių stebuklingų reiškinių pėdsakai ar atvaizdai, bet jie negali paaiškinti dieviškos paslapties, kuri slypi už jų.
Jeigu ženklai patys iš savęs pažadintų tikėjimą, tai Lurde apsilankiusieji arba išvydusieji Turino drobulę įtikėtų. Tačiau ženklai veikia nevienodai: vieni įtiki, kiti ne. Ženklas nėra tikėjimo pakaitalas. Ne pats ženklas duoda tikėjimą, bet ženklas nukreipia širdį į tikėjimo šaltinį, Tėvą.
Kanos vestuvės – pirmasis Jėzaus viešojo gyvenimo ženklas. Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai (plg. Jn 2, 1-2). Galima suprasti, kad mokiniai norėjo eiti švęsti vestuvių su Jėzumi. Kas nenori švęsti vestuvių?! Kanoje Jėzus atskleidžia savo dievystės ir žmogystės paslaptį. Kanoje teka geras vynas, tai – ženklas, kad krikščioniškas gyvenimas yra pašauktas šventei, džiaugsmui ir pilnatvei. Dievas nėra abejingas žmogaus džiaugsmui, ten kur jo stinga – Jis ateina, ir giliausia prasme Jėzui rūpi mums dovanoti amžinojo gyvenimo džiaugsmą.
Pasibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. (Jn 2, 3) Marija Kanos vestuvėse veikia kaip motina. Motina yra dėmesinga, ji pastebi, kai ko nors stinga. Vienas iš vyno simbolių Biblijoje – džiaugsmas, meilės pilnatvė. Kai vestuvėse trūksta džiaugsmo, tai jau tikras vargas. Ji neša Jėzui šeimos vargą: jie nebeturi vyno.
Prancūzų teologas A. Marchadour pabrėžia, kad Jėzaus motinos iniciatyva Kanos vestuvėse Dievo ir žmonijos sandoros šventė tampa įmanoma. Marija atveda naująjį Izraelį, čia simboliškai vaizduojamą tarnų asmenyje, pas Jėzų. Taip veikdama, Marija pati tampa moterimi – Izraelio įvaizdžiu, paklusnia savo Sūnui. Išskirtinė vyno kokybė ir gausa reiškia, kad Mesijo šventė prasidėjo ir nuo šiol vyno jau nebepritrūks[2].
Švęsti vestuves, tai – švęsti Dievo meilę vyrui ir moteriai. Dievas nori, kad vyras ir moteris mylėtų vienas kitą taip, kaip Jis myli žmogų. Tokia meilė tai ne spontaniška aistra, bet sąmoninga dovana, aukojimasis iš meilės. Jau Senajame Testamente vestuvės buvo svarbus Dievo meilės savo tautai simbolis. Kaip vyras trokšta, kad jo neištikima žmona sugrįžtų, taip Dievas ieško savo neištikimos tautos, trokšta atnaujinti su ja Sandorą.
Apreiškime pagal Joną skelbiamos Avinėlio vestuvės, galutinis Kristaus ir Jo Bažnyčios susivienijimas. Vestuvės simbolizuoja mūsų sielos ir Dievo vestuves. Dievas trokšta sąjungos su žmogaus širdimi, Dievas trokšta būti svarbesnis už viską mūsų gyvenime ir mes trokštame būti visiškai Dievui. Tikroji meilė dovanojama be skaičiavimo, ji kviečia atsakyti laisva širdimi, bet niekada neverčia.
Kanos vestuvių pasakojime trūksta pagrindinių veikėjų: jaunavedžių. Pasakojimo centre – Jėzaus ir Marijos dialogas, atskleidžiantis Jėzaus centrinę vietą žmogiškoje sandoroje. Dėl nuodėmės padarinių vyro ir moters sąjunga negali eiti iki galo be Dievo pagalbos. Ieva, pirmoji žmonijos motina, ir po pirmosios nuodėmės gali perduoti gyvybę biologiniu būdu, bet ji nebėra vaisinga dvasiškai.
Nuodėmės randai paženklina kiekvieną žmogų. Nuodėmė sujaukia harmoningus santykius su Dievu, su kitais žmonėmis, su savimi pačiu ir su kūrinija. Tik vien Jėzus, Išganytojas, gali išgydyti nuodėmės padarytas žaizdas ir išgydyti sužeistus santykius. Jėzus atneša naują džiaugsmą vestuvių puotoje – ten, kur pristigo vyno, Jis atneša pilnatvę. Ten, kur išsenka meilė, Jėzus atneša meilės padauginimą. Evangelistas Jonas nori mums atskleisti kažką nauja Jėzaus misijoje.
[1] Marianne Meye Thompson, „Signs and Faith in the Fourth Gospel“, Bulletin for Biblical Research 1 (1991), 96.
[2] Alain Marchadour, Venez et vous verrez, Nouveau commentaire de l evangile de Jean, 85.
