Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Prieš įžengdama į pažadėtąją žemą, Izraelio tauta keliavo per dykumą 40 metų. Gavėnia, 40 dienų dvasinė kelionė, mus veda į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį. Izraelio kelionė per dykumą nebuvo atostogų kelionė, bet narši kova su stabmeldystės apraiškomis, nesuderinamomis su vienintelio Dievo garbinimu. Reikėjo dykumos kelionės vargų, išbandymų, kad lengvai nuo Dievo nutolstanti tauta būtų grūdinama nepasiduoti netikrų dievų traukai; kad patyrę alkį ir troškulį, atrastų tikrojo Dievo alkį. Dykumos kelionė vedė tautą ne tik į pažadėtąją žemę, bet ir į vis gilesnę bendrystę su Sandoros Dievu. Gavėnios kelionė veda per atgailos, susivaldymo, maldos pastangas į vis gilesnę bendrystę su Kristumi. Be šito tikslo gavėnios kelionė būtų tuščia.
Gavėnios kelionė – dvasinės kovos kelionė. Tai kova su pagundomis, atitraukiančiomis nuo Dievo garbinimo, nuo bendrystės su broliais ir seserimis Kristuje. Dvasinė kova dykumoje įgauna ypatingą svorį, kur tyla, vienuma nuteikia širdį įvardinti kliūtis trukdančias patikti Dievui. Kokia širdis patinka Dievui? Nuolanki ir sugrudusi širdis, kupina tikėjimo ir romumo. Gavėnia primena, kad visas mūsų krikščioniškasis gyvenimas yra kova su savimi ir su gundytoju. Ne veltui gavėnios pirmojo sekmadienio evangelija kalba apie Kristaus dvasinę kovą dykumoje su gundytoju. Ne visi turime galimybę išvykti gavėniai į tikrą dykumą, bet galime skirti laiko dykumos dienai ar savaitgaliui atsitraukiant į nuošalesnę vietą, susikaupti tyloje, susitikti su Viešpačiu širdies gelmėje.
Dykumos vaidmuo dvasinėje kelionėje
Dykuma – tai mirties ir gyvybės kovos laukas. Be saulės šviesos nėra gyvybės, bet kai saulės spindulių karščio per daug, gyvybė negali vystytis, žaluma virsta išdegintais plotais, vanduo išdžiūsta, gražiausios dykumos oazės tampa dykynėmis. Jeigu vėjo atneštai sėklai pavyksta įsikabinti į uolų plyšelius, be pakankamai vandens ir priežiūros ji nespėjus išdygti sunyksta. Dykumų vėjų genamas smėlis yra tarsi teptukas dailininko rankoje: suformuoti kauburiai, kalneliai, smėlio bangos. Smėlio peizažų grožis užgniaužia kvapą, tačiau tas pats smėlis gali virsti mirties spąstais. Nestabdomas smėlis palaidoja ne tik išsekusius nuo kelionės žmones, kupranugarius, bet ir senų senovėje stūksojusių miestų griuvėsius.
Dykumoje sunku pasislėpti, smėlio lygumų horizontų neužstoja aukšti kalnai, nei tankūs miškai. Smėlio jūroje ir vienišas keliautojas ir būrys žmonių ar kupranugarių yra aiškiai matomi. Gavėnia – tai ypatingas vidinės dykumos laikas, kai esame kviečiami atsigręžti į Viešpatį, nusileisti į savo širdies vidinį kambarėlį. Vidinė dykuma – vartai į atvirumą. Susitikti su savimi gali būti sunkus išbandymas. Vienumoje aiškiau matome savo ribas, pažeidžiamumą, trapumą. Gali lengvai apimti neviltis matant iš vidaus nepajėgumą megzti santykius, imtis atsakomybes, aptikti vis tas pačias ir tas pačias ydas. Vidiniame širdies kambarėlyje nuo nevilties gelbsti Kristaus žvilgsnis. Jis myli mus tokius, kokie esame, besąlygiškai. Širdies dykumoje, kur liekame vieni su Dievu, kaukės nukrenta, prieš Dievą nereikia vaidinti, stengtis įrodyti savo galingumą, apsukrumą, dorybingumą.
Nuodėmė iškreipė mūsų žvilgsnį į save pačius. Jos veikiami iš karto matome savyje tai kas mumyse negražu. Kristaus gydantis žvilgsnis mato visų pirma mūsų troškimą mylėti. Mes greitai save kaltiname ir pasmerkiame: „Koks aš niekam tikęs“, „Esu bejėgis mylėti pilnai, dovanoti save iki galo“, „aš niekuomet nepasikeisiu“. Kristus niekada nesmerkia ir nekaltina. Kristus pasmerkia pačią nuodėmę, bet niekada – vargšo žmogaus. Jis ir atėjo tam, kad mus išlaisvintų nuo nuodėmių. Kai nusileidžiame į širdies kambarėlį su Jėzumi, tokia vidinė kelionė yra viltinga. Vidinės kelionės tikslas yra atpažinti kliūtis trukdančias gręžtis į Dievą. Atsigręžimo didysis darbas yra ne vien mūsų pastangos, bet visų pirma Dievo darbas mumyse, Dievo malonė. Šv. Augustinas apie vidinę kelionę į savo vidų yra rašęs: „O Tu buvai mano viduje, giliau nei pati giliausia mano gelmė (interior intimo meo) ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“[1]. Kokia paguoda, kad Dievas mus pažįsta labiau nei mes patys ir laukia kol mes leisimės su Juo susitikti į vidinę širdies kelionę!
Gavėnios metu nusileisti į savo širdies kambarėlį, susitikti akis į akį su geriau nei mes patys save pažįstančiu ir mylinčiu Kristumi, padeda Dievo Žodžio skaitymas. Gavėnia – tai ypatingas metas medituoti Kristaus kančios ir mirties slėpinius, atveriančius širdį Velykų, Kristaus perėjimo per mirtį į gyvenimą, džiaugsmui. Jonas savo evangelijoje apmąsto Kristaus kančios kelią kaip Kristaus valandą, kurios Kristus trokšta, nes toji valanda yra mūsų išganymo valanda ir Tėvo šlovės apreiškimas.
Jėzaus valandos išsipildymas? Atbaigimas? Tikslas
Mylimasis mokinys, vienintelis iš kitų mokinių, sekė Kristumi jo kančios ir mirties keliu iki galo, iki Jėzaus „valandos“ išsipildymo. Jėzaus „valanda“ šv. Jono evangelijoje turi stiprų teologinį krūvį. „Valanda“ reiškia ne tik konkretų laiko matą, bet Kristaus išaukštinimo ant kryžiaus valandą. Išaukštinimo, nes kryžiaus valanda atskleidžia Tėvo ir Sūnaus meilės vienybę, Tėvo šlovę išganymo darbe. Kryžiaus mirtis nėra aklavietė, tai – vartai į amžinojo gyvenimo dovaną žmonijai. Evangelistui svarbu išryškinti, kaip Kristus yra tikrai Dievas ir tikrai žmogus. Kristus išgyvena išdavystę, minios atmetimą, kūno ir sielos kančias, bet Dievo Sūnus išgyvena savo kančią laisvai pasirinkdamas, vykdydamas Tėvo misiją gelbėti pasaulį iš pasaulio kunigaikščio vergijos. Kristaus kančios kelias Evangelijoje pagal Joną – tai Kristaus Karaliaus kančia, pats Kristus kaip karalius valdo ir veda kančios įvykius.
Kristaus žodžio galia sukausto priešininkus, jie nori pakelti prieš Jį ranką, bet neįstengia, kol dar nėra atėjusi Jo valanda (Jn 7, 30. 46). Fariziejai piktinasi Jėzaus žodžiais šventyklos iždinėje, bet niekas Jo nesuima, nes dar nėra atėjusi Jo valanda, kada Jis paaukos savo gyvybę už pasaulio išganymą. (Jn 8, 20) Tos valandos negali paskubinti ar pavėlinti joks žmogus. Išganymo valanda yra Dievo veikimo valanda. Kai Judas gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais ir ginklais suimti beginklio Jėzaus, Jo žodžio galia „Tai aš“ nuverčia ant žemės visą kareivių kuopą (Jn 18, 3-6). Kristaus priešai tiesiogiai patiria Jo žodžių jėgą, Dievo Siųstojo didybę ir galią. Tačiau tuoj pat Kristus leidžiasi surišamas ir vedamas teisti žemiškųjų didžiūnų, nors iš tiesų tai Jis, tikrasis žmonijos Karalius, veda savo kančios įvykius iki savo valandos atbaigimo. Kokia didžiulė Kristaus nuolankumo paslaptis! Jis, galingasis ir didingas Viešpats, atėjo gelbėti pasaulio tarno nuolankumu ir nusižeminimu.
Sodo už Kedrono upelio simbolinė prasmė
Evangelistai Morkus ir Matas kalba apie Jėzaus kančios pradžios vietą – Getsemanę, ūkį, kur Kristus apimtas liūdesio ir nuogąstavimo, meldžiasi Tėvui. (Getsemanė – reiškia aliejaus spaudykla). Ūkis graikų kalboje (gr. χωρίον) galima būtų versti ir „vieta“. Tuo tarpu Jonas patikslina, kad ta vieta buvo sodas (gr. κῆπος), anapus Kedrono upelio. Kodėl sodas? Evangelijoje pagal Joną gausu simbolių, Jonui svarbu ne tik rašyti Kristaus istoriją, bet ir aiškinti Kristaus gyvenimo įvykių teologinę prasmę. Neįvardindamas sodo pavadinimo, evangelistas kreipia mūsų dėmesį į Edeno sodą, į pirmapradės nuodėmės vietą. Sode, kur Kristus ateina paskutinį kartą su visais savo mokiniais, vyksta primojo žmonijos nuopuolio atpirkimas.
Hebrajų kalboje Edenas reiškia „malonumas“. Marguerite Harl, biblinių kalbų žinovė, rašo, kad graikų kalboje „sodas“ (gr. παράδεισος) kilęs iš senovės persų kalbos, žodis reiškė karalių ir aukštuomenės pramogoms skirtą parką, kuris skyrėsi nuo vietos auginti gėlėms ir daržovėms[2].
Jėzus, atsivedamas mokinius į Getsemanės sodą, juos atveda į saugią vietą. Pats Jėzus yra ta vieta, kurioje žmogus vėl gali grįžti pas Tėvą, atgauti prarastą bendrystės santykį su Dievu. Jėzus suimamas prie sodo vartų. Šv. Jono evangelijos prancūzų teologas Philippe Plet, pastebi, kad tiek Edeno, tiek sodo už Kedrono upelio vartai buvo saugomi. Neįmanoma ten įeiti savo paties jėgomis ir pasiekti amžinojo gyvenimo medžio vaisius. Tas saugomas sodas simbolizuoja tikėjimo gyvenimo sodą, kurį užveisia pats Jėzus savo mokinių širdyse. Simbolinė sodo prasmė reiškia vidinį žmogaus gyvenimą ir jo išganymą. Prisikėlimo rytą Kristus apsireiškia Marijai Magdalietei taip pat sode. Sodas yra gundymo ir meile Kristui degančios, ieškančios Kristaus širdies vieta, išdavystės ir nuodėmių atleidimo vieta. Senovės Izraelyje sodas buvo ūkio dalis, ne būtinai šalia namų. Pradžios knyga pasakoja apie Dievo įveistą sodą, kuriame jis apgyvendina žmogų, simbolizuojantį sielos vidinį gyvenimą. Sodas, užveistas rytuose (Pr 2, 8), reiškia, kad žmogaus širdis yra atgręžta į Dievą[3]. Šitame laimės rojuje Dievas mėgo vaikščioti ir bendrauti su žmogumi. Taigi sodas nėra tik materiali vieta, bet simbolizuoja dvasinę, saugomą erdvę.
Kitaip nei sinoptinių evangelijų autoriai aprašantis Kristaus maldos Getsemanės sode, Jonas pakeičia šį pasakojimą paskutinės vakarienės kalbomis (Jn 13-17). Ko Jėzus moko paskutinės vakarienės metu ? Naujojo meilės įsakymo, iš kurio praktikavimo visi pažins, kad esame Kristaus mokiniai (Jn 13, 35). Jėzus kreipiasi į tikinčiuosius ne kaip į tarnus, bet kaip į draugus (Jn 15, 15). Jėzus saugo savo draugus (Jn 17, 12-13). Tačiau Kristus neprimeta siūlomos draugystės. Kaip skirtingai Judas ir mylimasis mokinys priima draugystę su Jėzumi! Judo širdis leidžiasi paveikiama sąmokslo, netikėjimo Jėzaus meile ir Jo misija. Kodėl Judas nepatikėjo savo pagundų Kristui? Kodėl neišdrįso paprašyti pagalbos kovoti su jo širdyje užsimezgusiu blogu troškimu išduoti Mokytoją?
Į tuos klausimus evangelistas nieko neatsako, bet paraleliai atskleidžia kito mokinio, Petro silpnumą ir išdavystę. Skirtingai nei Judas, Petras išsiginęs Viešpaties, neužsisklendė neviltyje. Jo širdis nesukietėjo, Petras pripažino, kad jam reikia Gelbėtojo. Savo paties silpnumo priėmimas ir išgelbėjo Petrą nuo nevilties, atsiskyrimo nuo Gelbėtojo. Kas teikė mylimajam mokiniui stiprybės ištikimai sekti Kristumi iki galo, iki kryžiaus vietos ? Koks buvo jo širdies ryšys su Viešpačiu, kad nei priešiškai nusiteikusios minios, nei kareivių, nei religinės aukštuomenės panieka ir neapykanta Kristui neišmušė jo iš kelio? Jono širdies paslaptis kyla iš jo vidinės širdies kelionės su Kristumi. Tik besąlygiška meilė Kristui galėjo jam teikti stiprybės išbandymo valandą liudyti kas jis iš tiesų yra: Kristaus mokinys.
Gavėnios dvasinė kelionė skirta aplankyti visas širdies vietas, atpažinti vietas kur esame išsižadėję Jėzaus, kur esame susikūrę patys savo išganymą ir nedrįstame prašyti Jėzaus mus gelbėti, traukti iš nuodėmės liūno. Jėzaus žodžiai „Tai Aš“ savo galia mus gelbsti iš klystkelių ir įgalina atpažinti gerojo Ganytojo balsą.
[1] Augustin, (Paris: France loisirs, 1995), III, 104.
[2] Marguerite Harl, La Bible d’Alexandrie : la Genèse, Vol. 1, (Paris : Cerf, 1994), 101.
[3] Philippe Plet, La passion selon saint Jean, (Paris: Salvator, 2015), 26.
