Skaitykite pirmąją, antrąją, trečiąją, ketvirtąją, penktąją ir šeštąją dalis.
Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Tikėjimas – Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Žmogaus atsakas į tikėjimą kaip Dievo dovaną reiškiasi konkrečiais veiksmais: žmogus ieško Kristaus, siekia Jį pažinti, mylėti, Jam paklusti, Juo sekti. Kristaus paieška, visų pirma, yra asmeninė pastanga, bet tikėjimas mus suvienija su Kristaus kūnu, Bažnyčia. Kaip šv. Jonas atskleidžia bendruomeninio Kristaus ieškojimą? Kodėl ir kaip žmonės ieško Kristaus?
Kodėl ieškoti Kristaus?
Šv. Jonas išryškina, kad ieškoti Kristaus galima skirtingais tikslais. Pirmieji mokiniai ieško Kristaus dėl Jo paties, trokšdami pažinti Mesiją ir pasilikti su Juo. „Mokytojau, kur gyveni“? (Jn 1, 38).
Kristaus dėl Jo paties ieško net pagonys. Graikai, atėję į Jeruzalę pagarbinti Dievo, kreipiasi į Kristaus mokinius, prašydami jiems padėti susitikti su Kristumi: „mes norėtume pamatyti Jėzų“ (Jn 12, 21). Graikai yra tvirtai apsisprendę surasti Jėzų – kaip piemenys Betliejuje, skuba pamatyti, ką angelai jiems apreiškė (Lk 2, 15), arba kaip Zachiejus siekia pamatyti Jėzų, koks Jis esąs (Lk 19, 3). Nors jeigu ištraukoje apie graikų siekį susitikti su Jėzumi (Jn 12, 20-22) nėra žodžių „ieškoti“ ir „rasti“, tačiau pati idėja ten yra perteikta. Kas yra tie graikai? Ar tai žydai, kalbantys graikiškai?
Anot šv. Jono teologijos žinovo Jeano Zumsteino, iš konteksto išplaukia, kad tai verčiau pagonys prozelitai ar Dievo baimingieji, atvykę į Jeruzalę Velykų šventės proga pagarbinti šventykloje. Jie kreipiasi į Pilypą, o šis susiranda Andriejų. Pilypas ir Andriejus yra ypatingai susiję su graikų kultūra – tai liudija jų graikiški vardai[1] ir Galilėjos Betsaidos miesto paminėjimas, kuris yra prie pat pagonių teritorijų. Graikai atstovauja būsimus Kristaus sekėjus, kilusius iš pagonių tautų. Jėzus nesileidžia į pokalbį su graikais, bet iš karto byloja apie išganymo visuotinumą kiekvienos tautos žmogui. Po kryžiaus išaukštinimo ir pagonys galės „pamatyti“ Mesiją, Dievo Siųstąjį[2].
Visai kitu tikslu Jėzaus ieško minia po stebuklingo duonos padauginimo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ (Jn 6, 24) Klausimas panašus į pirmųjų mokinių klausimą „Mokytojau, kur gyveni? (Jn 1, 38). Kristaus ieškojimas išmuša iš įprastinės gyvenimo tėkmės. Pirmieji mokiniai jautėsi sutrikę, jie nežinojo kur link sekti Jėzumi; minia blaškosi, nesupranta, kaip Jėzus taip greitai atsirado kitame ežero krante. Minia ieško Jėzaus, visų pirma, dėl materialinių gėrybių. Vieną kartą patyrę duonos padauginimo stebuklą, jie nori, kad tai tęstųsi. Kaip patogu gauti veltui duonos!
Jėzus pažįsta trapią mūsų širdį, todėl ragina minią trokšti tokio maisto, kuris nepražūva, trokšti gyvybės duonos (Jn 6, 35), kurią gali duoti tik Dievas. Minia stebuklingą duonos padauginimą interpretuoja kaip galingo politinio lyderio, gebančio išlaisvinti tautą iš romėnų priespaudos ir pamaitinti tautą, gestą. Todėl Jėzus bėga nuo tokių minios ketinimų, pasitraukia į vienumą, į kalną. Kalnas – susitikimo su Dievu vieta. Minia siekia primesti Jėzui savo sukurtą vaidmenį, paskelbti Jį žemišku karaliumi, bet tai tik minios įsivaizduojamas vaidmuo. Toks minios požiūris yra pernelyg žmogiškas, todėl Jėzus siekia pažadinti jų širdyse tikėjimą Dievo Siųstuoju, Mesiju, kreipdamas jų širdis trokšti dangiško maisto.
Kristus Jo ieškančių neatstumia
Šv. Jonas išryškina, kaip paskutinę gyvenimo savaitę – Betanijos vaišių, paskutinės vakarienės metu – Kristus yra arti savo bičiulių. Betanijoje Marija patepa kvepalais Jėzaus kojas, šiuo gestu išreikšdama savo meilę, padėką, pagarbą. Jėzus yra arti ir Judo – šis, kartu su kitais mokiniais, dalyvauja vaišėse Betanijoje. Koks kontrastas tarp Judo ir Marijos laikysenos! Marija išlieja ant Jėzaus kojų brangius tepalus iš grynojo nardo – dėl Kristaus nieko negaila prarasti. Kristuje yra gyvenimo pilnatvė, Jame slypi visi išminties ir pažinimo turtai, Jo meilė visiškai užpildo besiblaškančią žmogaus širdį. Išliedama brangius kvepalus ant Jėzaus kojų, Marija tarsi išlieja savo širdį – Jėzus jai svarbiau už pinigus, meilė Jėzui yra neįkainuojama.
O Judui nerūpi, kad Jėzus būti pagerbtas, priimtas, jam svarbiau tepalų kaina. Pinigus Judas iškelia aukščiau už Jėzų. Judo širdis uždara Kristaus artumui, jis skaičiuoja meilę pinigais. Toks požiūris yra priešingas tikrai, dvasinei meilei. Tikra, dvasinė meilė turi savyje „veltui“ bruožą. Tik tas, kuris myli artimą dėl jo paties, supranta, kad meilėje mylimas asmuo visada yra svarbiau už patiriamas ar gaunamas iš mylimojo dovanas. Judui sunku suprasti meilės Jėzui įkvėptą Marijos gestą. Jis sielvartauja visų akivaizdoje, kodėl tų pinigų, skirtų tepalams, nebuvo galima panaudoti kitiems tikslams!
Nors Judas arti Jėzaus fiziškai, jo širdis yra toli nuo Jėzaus, sukaustyta pinigų ir naudos troškulio. Judas neieško Jėzaus, jis užsisklendžia savo planuose, naudos ir pinigų trauka jį užvaldo. Jėzaus širdis yra neišsenkančios meilės šaltinis, Jis atsako meile į neapykantą, rodo savo artumą ir godumo apimtam Judui. Jėzaus laikysena Judo atžvilgiu paskutinės vakarinės metu nieko neišduoda apie Judo kėslus. Jėzus myli Judą iki galo, elgiasi su juo kaip su bičiuliu, kuriam patiki savo širdies paslaptis – taip, kaip ir kitiems mokiniams.
Paskutinės savaitės metu Jėzus arti savo tautos, arti kiekvieno Jo ieškančiojo. Jis džiaugiasi kartu su Lozoriaus artimaisiais Betanijos vaišėse, priima Marijos brangių tepalų gestą ant savo kojų, Jis laužo duoną su savo mylimaisiais mokiniais paskutinės vakarienės metu, Jis yra atviras ir graikams, norintiems pamatyti Kristų. Jėzus atviras visiems: tiek Jo ieškantiems asmeniškai, tiek tiems, kurie susibūrė drauge ieškoti Kristaus.
Atsakydamas į grupelės graikų prašymą, Jėzus pats paaiškins savo kryžiaus paslapties prasmę. Ir visa tai – girdint graikams, kurių protai ieško suprasti giliausias tikrovės priežastis. Reikia gerai suprasti graikų pastangas pažinti Jėzų – kad jį pamatytų, jie atvyko į Jeruzalę ir visur Jo ieškojo. Vatikano II susirinkimas pažymėjo „atsivėrimo šiandienos pasauliui“ svarbą. Šiandienos žmogaus Jėzaus paieška skiriasi nuo minėtų graikų ieškojimo, tačiau mes turime būti budrūs išgirsti ieškančių Kristaus prašymą ir padėti su Juo susipažinti. Šventasis Raštas taip pat ragina būti Kristaus liudytojais, visuomet pasirengusiais įtikinamai atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15).
Šv. Jonas Paulius II rašė jaunimui apie šiuos Kristaus ieškančius graikus, kad jie nebūtų galėję priartėti prie Kristaus, jei jų troškimas, skatinamas laisvo ir savanoriško veiksmo, nebūtų įgavęs aiškaus sprendimo: „Norime pamatyti Jėzų“. Būti tikrai laisvam, reiškia turėti jėgų pasirinkti Tą, dėl kurio buvome sukurti, priimti Jo viešpatavimą savo gyvenime. Juk žmogus jaučia, kad visi profesiniai laimėjimai, net žmogiška meilė, apie kurią svajoja, niekada iki galo nepatenkins intymiausių ir giliausių lūkesčių. Tik susitikimas su Jėzumi gali suteikti tikrąją gyvenimo prasmę: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nurims Tavyje“ („Išpažinimai“, I, 1)[3].
Asmeninio ir bendruomeninio tikėjimo augimas
Nuo pat Evangelijos pagal Joną pradžios aiški įtampa tarp dviejų žmonių grupių: tų, kurie ieško Jėzaus, tiki Juo ir nori Juo sekti; ir tie, kurie atmeta Jėzų, netiki Juo. Prologe evangelistas kalba apie pasaulį, kuris nepažino Jėzaus, apie savuosius, kurie Jo nepriėmė (Jn 1, 10-11). Šie žmonės atmeta Dievo išganymo planą. Tačiau kita grupė žmonių, nepriklausomai nuo jų žydiškos ar pagoniškos kilmės, priima Jėzų: jiems suteikiama malonė tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12). Visiems be išimties ši galimybė tapti Dievo vaikais yra pasiūlyta. Evangelistas išryškina tikėjimo kovą: vieni renkasi tikėti Kristumi, kiti Jį atmeta laisva valia.
Apsispręsti, pasirinkti yra vienas būdingiausių žmogaus laisvės bruožų. Renkuosi tarp dviejų dalykų, ar keleto dalykų, galimybių, asmenų. Prieš pasirenkant mes kruopščiai pasveriame „už“ ir ‚prieš“, pasirinkimo privalumus ir trūkumus. Tikėti Jėzumi visada turi savo „privalumus“ ir „nepatogumus“. Pasirinkti gyventi atsiskyrus nuo Dievo turi savo trūkumus, bet taip pat ir „privalumus“. Tikėti – tai apsispręsti, kad Dievas yra pirma mano gyvenime. Pasirinkti gyventi nuodėmėje, tai – pasirinkti gyventi pagal pasaulio dvasią, nukreiptą prieš Dievą. Pasirinkti Dievą, tai – atsisakyti pasaulio dvasios ir būti pasiruošusiam patirti įvairių persekiojimų (Jn 15, 18-20).
Kristaus ieškojimas veda prie pasirinkimo: tikėti Kristumi ar – ne? Pasirinkti tikėti Kristumi yra, visų pirma, asmeninis pasirinkimas. Evangelistui Jonui tikrasis Kristaus mokinys yra tas, kuris liudija savo priklausymą Kristui ne vien širdies slaptumoje, bet išdrįsta liudyti savo tikėjimą viešai. Tikėjimas yra visų pirma asmeninis veiksmas, tačiau jis yra neatsiejamas nuo bendruomeninio tikėjimo. Pasak Popiežiaus Benedikto XVI, tikėjimas turi ir bendruomeninę dimensiją, nes Dievas duoda žmogui tikėjimą per tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Mūsų tikėjimas yra tikrai asmeniškas tik tada, kai jis yra ir bendruomeninis: jis gali būti „mano“ tikėjimas, jei jis veikia Bažnyčios bendruomenėje, jeigu „mano“ tikėjimas yra ir „mūsų“ tikėjimas – bendras visuotinės Bažnyčios tikėjimas[4].
Asmeninį tikėjimą stimuliuoja pastovus, ištikimas Kristaus ieškojimas. Asmeninį tikėjimą palaiko, brandina ir aktualizuoja taip pat ir Bažnyčios bendruomenėje išpažintas tikėjimas. Vienas karys nėra karys mūšio lauke. Vienas tikintysis nėra tikintysis kelionėje į Dangiškąją Tėvynę. Tikėjimas – Dievo dovana, yra Dievo duota šviesa, kurią esame pašaukti neslėpti po lova, bet įdėti į žibintuvą, kad ta šviesa būtų regima, pasiekiama visiems, kurie ieško Kristaus. Išpažindami savo tikėjimą vienybėje su visa Kristaus Bažnyčia, tampame budresni ir atviresni įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse veikiantį Kristų, garbės viltį (Kol 1, 27).
[1] Pilypas graikų kalboje: Philippos – φιλέω «mėgti, mylėti » et ἵππος «arklys» : «mylintis arklius». Andriejus graikų kalboje Ανδρέας kilęs iš žodžio ἀνὴρ, šaknis ἀνδρ- «žmogus, vyras ».
[2] Jean Zumstein, L’évangile selon saint Jean, Vol. I (Genève: Labor et Fides, 2014), 398
[3] MESSAGE DU SAINT-PÈRE JEAN-PAUL II AUX JEUNES DU MONDE À L’OCCASION DE LA XIXème JOURNÉE MONDIALE DE LA JEUNESSE 2004 «Nous voulons voir Jésus» (Jn 12,21) https://jeunes-vocations.catholique.fr/construire-un-projet-pastoral/314574-nous-voulons-voir-jesus-19eme-jmj-pape-jean-paul-ii/
[4] Benoit XVI, „Audience générale, 31 octobre 2012:, Le Saint Siège. Žiūrėta 2023 m. kovo 21 d., https://www.vatican.va/content/benedict-xvi/fr/audiences/2012/documents/hf_ben-xvi_aud_20121031.html.
