Evangelija pagal Joną – tikėjimo Evangelija

Skaitykite pirmąją dalį.

Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ

Tikėjimas, kuris remiasi autentišku Dievo Žodžio priėmimu, perkeičia tikinčiojo gyvenimą, padeda įveikti tikėjimo kelyje pasitaikančias kliūtis. Tikėjimas yra susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi Kristumi, kurį galima pajusti Bažnyčioje, Jo Mistiniame Kūne. Susitikimas su gyvuoju Kristumi visada įvyksta per asmeninį ar bendruomeninį santykį su tikinčiais žmonėmis.

Pasak pop. Jono Pauliaus II, Evangelija pagal Joną atskleidžia pagrindinę krikščioniškojo tikėjimo tiesą apie Dievo Sūnaus su žmogumi susivienijimą (Jn 1, 14). Tas susivienijimas pats savyje yra paslaptis, iš kurios gimsta „naujas kūrinys“, pašauktas dalyvauti Dievo gyvenime, kuris yra naujai sukurtas malonės ir tiesos pilnatvei Kristuje. Tikintiems Kristų Dievas duoda galią tapti Dievo vaikais[1].

Evangelija pagal Joną – pradedantiesiems tikėti ar brandiems tikintiesiems?

Naujojo Testamento autoriai plačiai naudoja tikėjimo terminiją tiek veiksmažodine, tiek daiktavardine ar su jais susijusia kita gramatine forma. Palyginimui teologas, vienuolis benediktinas J. Kurichianil pažymi, kad šv. Pauliaus laiškuose originalo (graikų) kalba tikėjimo terminija aptinkama 229 kartus, o Evangelijoje pagal Luką ir Apaštalų darbų knygoje – 82 kartus. Vien šv. Jono Evangelijoje minėtos terminijos randame 98 kartus (vidutiniškai maždaug po 5 kiekviename skyriuje)[2]. Nors šie, svarbiausieji Naujojo Testamento autoriai aiškina tikėjimo sampratą ir jo svarbą krikščioniškajame gyvenime skirtingai, sampratos skirtumai neprieštarauja vieni kitiems, bet vieni kitus papildo.

Remiantis J. Kurichianil tyrinėjimais, įdomu pastebėti, kad daiktavardis „tikėjimas“ (gr. πίστις)[3] originalo kalboje, šv. Pauliaus laiškuose vartojamas 142 kartus, šv. Luko raštuose 26 kartus, o šv. Jono Evangelijoje „tikėjimo“ daiktavardinė forma neminima nė karto[4]. Egzegetinė tikėjimo terminijos analizė padeda išspręsti ir klausimą – ar Evangelija pagal Joną parašyta pradedantiesiems tikėti Kristumi, ar jau brandiems tikintiesiems?

Garsus prancūzų teologas Y. M. Blanchard pažymi, kad rankraščiuose veiksmažodis „tikėti“ (gr. πιστεύω) naudojamas tiek subjonctif esamuoju laiku (gr. πιστεύητε), tiek subjonctif aoristo laiku (gr. ἵνα πιστεύητε). Gramatinė subjonctif aoristo forma išreiškia paprasčiausią tikėjimo faktą, apibūdinantį pradedančiųjų tikėjimą. Tuo tarpu gramatinė subjonctif esamojo laiko forma apibūdina jau įtikėjusiųjų ištvermę ir tobulėjimą gyvenant tikėjimu[5]. Dėl lygiaverčio abiejų gramatinių formų vartojimo šiuolaikiniai teologai nesutaria. Vis dėlto, didžioji dauguma teologų mano (o tarp jų ir žymus šv. Jono Evangelijos egzegetas D. Mollat), kad dėl įvairių priežasčių patikimiau priskirti Evangeliją pagal Joną jau įtikėjusiesiems Kristumi[6].

Tikėjimas, Dievo dovana nuolat auga. Tikėjimas – Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Jau įtikėjusieji Kristumi turi rūpestingai puoselėti savo tikėjimą. Evangelijoje pagal Luką tikėjimas sulyginamas su garstyčios grūdeliu (Lk 17, 6). Kas būdinga grūdui? Jame glūdi šiluma, vaisingumas ir mažumas. Mūsų tikėjimui taip pat būdingos šios savybės. Prieš pasėjant garstyčios grūdą, jis atrodo niekam naudingas, bet sutraiškytas, pasėtas į dirvą, ima „kaisti“, dygti. Lygiai taip pat ir tikintysis, prieš patirdamas išbandymą, atrodo neturįs jokios vertės, bet kai jis „sutraiškomas“, patiria išbandymų, tuomet pasirodo jo šventumas. Kaip sako šventasis Petras, dabar mums tenka paliūdėti įvairiuose išmėginimuose, juose tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, ištiriamas ugnimi (1 Pt 1, 6-7).

Garstyčios grūdelis yra mažiausias iš visų sėklų (Mt 13, 32), bet jame glūdi vaisingumo jėga, užaugęs jis tampa medeliu, kurio šakose gali apsigyventi padangių sparnuočiai. Pasaulio akimis žiūrint tikintieji yra maži, nieko verti, tačiau tikrasis žmogaus didingumas yra jo tikėjimas. Tikėjimu žmogus pakviestas dalyvauti dieviškųjų Asmenų bendrystėje. Šventųjų pavyzdžiai liudija apie gausius tikėjimo vaisius Bažnyčios gyvenime.

Šv. Jono rūpestis yra brandinti jau įtikėjusiųjų tikėjimą. Be tikėjimo tikintysis neturės tikrojo gyvenimo. Tai, kad tikėjimas šv. Jonui yra dinamiškas reiškinys, visų pirma atskleidžia egzegetinė tikėjimo terminų analizė.

„Tikėti kuo“, „tikėti, kad“ ir „tikėti į“

Veiksmažodinė forma puikiai išreiškia dinaminę tikrovės prigimtį, o daiktavardinė forma yra abstraktus tikrovės suvokimas. Kad šv. Jono Evangelijoje ir laiškuose vyrauja dinaminis tikėjimo pobūdis, liudija visais 98-iais vartojimo atvejais vartojama jo veiksmažodinė forma. Gausią šv. Jono Evangelijos „tikėti“ (gr. πιστεύειν) terminiją J. L. Minh Thong siūlo sugrupuoti: 1) „tikėti kuo“ (gr. πιστεύειν + naudininko linksnis); 2) „tikėti, kad“ (gr. πιστεύειν + ὅτι); 3) „tikėti į“ (gr. πιστεύειν + εἰς + galininko linksnis)[7].

1) „Tikėti kuo“ (gr. πιστεύειν + naudininko linksnis). Tikėti Jėzumi, Sūnumi, Tėvu, Raštu, Moze, pranašais, darbais (Jn 2, 22; 5, 24. 46; 10, 38). Šia gramatine struktūra išreiškiamas tikėjimo ir pasitikėjimo ryšys. D. Mollat pastebi, kad šv. Jono Evangelijoje pasitikėjimas glaudžiai susijęs su tikėjimu, išreikštu „tikėti + naudininko linksnis“ forma. Tais atvejais pasitikėjimas tiesiog persmelkia tikėjimą[8]. Yra skirtumas tarp (gr. πιστεύειν + εἰς + galininko linksnis) „tikėti į“, nusakančio tikrai asmenišką tikinčiojo santykį su Jėzumi, ir (gr. πιστεύειν + naudininko linksnis) „tikėti + kuo“, išreiškiančio pasitikėjimą, pagarbą.

2) „Tikėti, kad“ (gr. πιστεύειν + ὅτι). Tikėti, kad „Jėzus yra Dievo Šventasis“ (Jn 6, 69), „Kristus, Dievo Sūnus“ (Jn 6, 27; 20, 31), „Tėvo Siųstasis“ (11, 42; 17, 8; 17, 21); „išėjęs iš Dievo“ (16, 27; 16, 30); „Jėzus yra Tėve ir Tėvas yra Jame“ (14, 10–11); „Jis yra“ (8, 24; 13, 19). Pasak J. L. Minh Thong, ši gramatinė forma apibūdina tikėjimo turinį. Tikėjimo turinį galima išreikšti, įvardinti, tai yra Apreiškimo esminė dalis. Šią tikėjimo turinio savybę išryškina ir veiksmažodis „tikėti“ naudojamas absoliučia prasme, be papildinio[9].

3) „Tikėti į“ (gr. πιστεύειν + εἰς + galininko linksnis) vieną kartą vartojamas tikėjimui į Dievą nusakyti (Jn 14,1), visais kitais atvejais – tikėjimui į Jėzų apibūdinti. D. Mollat pabrėžia, kad ši konstrukcija yra tipiškiausia šv.  Jono Evangelijos „tikėti“ gramatinė forma, kuri išreiškia, kad tikima ne vien skelbiama tiesa, bet nusakomas ir dvasinis judėjimas link to asmens, kuriuo tikima, rodomas atsidavimas tam asmeniui bei tobulas pasitikėjimas juo[10]. Pasak Y. M. Blanchard, prielinksnis „εἰς“ nusako judėjimą, taigi ši tipiškiausia šv. Jono Evangelijos „tikėti“ forma išryškina, kad tikėjimas – tai aktyvus procesas, judėjimas link Sūnaus, tai gyvas santykis su Kristumi, išvedantis tikintįjį iš jo pakankamumo sau pačiam ir įvedantis jį į santykį su Kitu, kuris yra pats Dievas[11].

Tikėjimas – tai aktyvus procesas, nes ar galima likti pasyviam meilėje? Meilė yra tikra tik tada, kai ji yra abipusė. Sužadėtinė, kuri myli savo išrinktąjį, negali likti abejinga mylimojo meilės dovanoms.

Išganymo istorijoje Dievas pirmas ėmėsi iniciatyvos užkalbinti žmogų. Priešais šios begalinės Dievo meilės iniciatyvą, šv. Jonas sušunka: „meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). Jeigu Dievas mus pirmas pamilo ir atsiuntė žmonijai savo Mylimąjį Sūnų, tai tikėjimu žmogus gali atsakyti į Dievo meilę. Tikėjimas, veikiantis meile, apima visą gyvenimą.

Evangelijos pagal Joną kalba

Tikėjimo slėpiniui išreikšti šv. Jonas vartoja įprastus kalbos žodžius, suteikdamas jiems gilią teologinę prasmę. P. M. Jerumanis, analizuodamas Evangelijos pagal Joną kalbą, rašo, kad Evangelijos skaitytojas ar klausytojas per kasdienę kalbą gali prasiskverbti į tikėjimo slėpinį: minėtos Evangelijos „tikėti“ gilioji prasmė yra judėjimas link Jėzaus, Dievo Sūnaus. Per Jėzų tikintysis pasiekia pačias aukščiausias dovanas[12].

R. E. Brown pastebi, kad Evangelijai pagal Joną būdinga ne tik gausus veiksmažodinių „tikėti“ formų naudojimas, bet ir kiti dinamiškumą išreiškiantys veiksmažodžiai, pavyzdžiui, „mylėti“ (gr. ἀγαπαν ir φιλειν) aptinkamas 49 kartus, o daiktavardis „meilė“ (gr. ἀγάπη) – tik 7 kartus. „Liudyti“ (gr. μαρτυρειν) aptinkamas 33 kartus, o „liudijimas“ (gr. μαρτυρία) – tik 14 kartų; tačiau žodžio „pažinti“ atveju naudojama tik veiksmažodinės formos[13].

„Tikėti“ ir mylėti“ apibūdina Jėzaus žodžių laikymąsi. Šv. Jonas kartais tikėjimo veiksmą išreiškia vartodamas „laikytis Jėzaus Žodžio, ar įsakymų“. D. Mollat apie „mylėti“ veiksmažodžio vartoseną šv. Jono Evangelijoje rašo, kad mylėti Jėzų – reiškia priimti Jo įsikūnijimą ir Jo „valandą“ – Jėzaus mirtį. Meilė Dievui ir Jėzui, kuri yra Dievo meilės atspindys saviesiems, yra ne kas kita kaip tikėjimas. Tikėjimas visuomet apima šią Jėzaus aukos meilę[14].  

Ryšys tarp „tikėti“ ir „matyti“ išryškina tikėjimo suteiktą vidinį matymą. Šv. Jono Evangelijoje „matyti“ kartais eina pirmiau nei „tikėti“ (Jn 11, 45; 20, 8; 20, 29); kitais atvejais „matyti“ veda į „tikėti“: „<…> jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę <…>“ (Jn 11, 40). „Matyti“ ir tikėti“ gali būti naudojami lygiavertiškai (Jn 6, 40). Veiksmažodžiai „matyti“ ir „tikėti“ išreiškia veiksmo tęstinumą laike.

D. Mollat pabrėžia, kad šv. Jono Evangelijos tikėjimas neatsiejamas nuo „klausyti“ ir „matyti“. Tikėjimas suteikia naujas akis, ausis, naują jautrumą dieviškajam Apreiškimui. Tikėjimas bręsta po truputį, jis veda į vis gilesnę ir šviesesnę tiesą[15]. Pasak J. L. Minh Thong, veiksmažodis „klausyti“ atskleidžia dar vieną tikėjimo konotaciją: atvirumą Jėzaus Žodžiui (Jn 5, 24; 8, 47; 12, 47). Klausytis Jėzaus Žodžio – tai priimti Jo Žodį į savo vidų, jį įsisavinti, leisti jam tapti viso savo gyvenimo šaltiniu. Šv. Jono Evangelijos autorius vartoja tam pačiam tikslui ir posakį „pasilikite mano žodyje“ akcentuodamas tikėjimo pagilinimą[16].

Šv. Jono Evangelija siekia pažadinti tikėjimą ir augti jame

Išanalizavus kitų veiksmažodžių sąsają su žodžiu „tikėti“ galima geriau suvokti teologinį tikėjimo terminų krūvį. Šv. Jono Evangelijoje veiksmažodis „tikėti“ yra svarus ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. L. Walter pastebi, kad šios Evangelijos tikėjimo centras yra Jėzus Kristus. Toks tikėjimo Jėzumi centriškumas kyla iš Įsikūnijusio Dievo Žodžio, Logoso vaidmens išganymo istorijoje[17]. Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), tik per Jėzų žmogus susitinka su Tėvu. Tikėti Jėzumi, Dievo Sūnumi, tai – tikėti pasaulio Išganytoju (Jn 4, 42).

P. M. Jerumanis pastebi, kad kristologinis tikėjimo pobūdis Evangelijoje pagal Joną nušviečia Kristaus mokinio su Dievu bendrystės slėpinį: tik per tikėjimą Sūnumi galima bendrauti su Dievu[18]. Toks tikėjimas yra stabili būsena, perkeičianti visą žmogaus egzistenciją. J. Zumstein rašo, kad šv. Jono Evangelija siekia pažadinti tikėjimą Jėzumi, naudoja visas galimas priemones, kad geriau pasiektų šį tikslą[19]. Tam, kad žmogus išgyventų tikėjimo pilnatvę, reikia nuolat „aktualizuoti“ tikėjimą asmeniškai bendraujant su Kristumi. Tik „išbandytas“ per laiką tikėjimas yra vaisingas, gyvas.

L. Walter rašo, kad Evangelija pagal Joną tikinčiajam padeda nuolat augti tikėjimo gyvenime. Tikinčiojo pasirinkimai liudija tikėjimo ištikimybę ir ištvermę[20]. Tačiau tikėjimo augimas yra neįmanomas be atsivėrimo Jėzaus tiesai, transcendentiniam Dievo Sūnaus slėpiniui, autentiškiems liudijimams apie Jėzaus dievystę. P. M. Jerumanis tvirtina, kad remiantis veiksmažodžio „tikėti“ ir jam artimų žodžių ir posakių gausa bei jų teologiniu svoriu, šv. Jono Evangeliją galima tikrai vadinti „Tikėjimo evangelija“[21].

***

[1] Jonas Paulius II, Enciklika REDEMPTOR HOMINIS, 1. 18,  EIS.katalikai.lt., https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/redemptor-hominis, Paskelbta: 2015 m. liepos 03 d.

[2] John Kurichianil, Trésors de lEvangile de Jean (Paris: Médiaspaul, 2019), 91.

[3] Nouveau Testament interlineaire grec-français (Stuttgart: Deutche Bibelgesellschaft, 2015).

[4] John Kurichianil, Trésors de lEvangile de Jean, 92.

[5] Yves Marie Blanchard, „Croire, voir, témoigner selon le quatrième évangile“, 10.

[6] Donatien Mollat, Saint Jean, maitre spirituel (Paris: Beauchesne, 1976), 105.

[7] Joseph Lê Minh Thông, „Croire (pisteuô) dans l’Évangile de Jean (19/05/2014)“, Žiūrėta: 2023 m. sausio 10 d. http://leminhthongtinmunggioan.blogspot.com/2014/05/croire-pisteuo-dans-levangile-de-jean.html.

[8] Donatien Mollat, Saint Jean, maitre spirituel (Paris: Beauchesne, 1976), 106.

[9] Joseph Lê Minh Thông, „Croire (pisteuô) dans l’Évangile de Jean (19/05/2014)“, Žiūrėta: 2023 m. sausio 10 d. http://leminhthongtinmunggioan.blogspot.com/2014/05/croire-pisteuo-dans-levangile-de-jean.html.

[10] Donatien Mollat, Saint Jean, maitre spirituel,106.

[11] Pascal Marie Jerumanis, Réaliser la communion avec Dieu – Croire, vivre et demeurer dans l’Évangile selon S. Jean (Paris: Gabalda, 1996), 8.

[12] Ibid., 179.

[13] Raymond E. Brown, The Gospel According to John I-XII, Vol. 29, Anchor Bible Series (NY, Doubleday: 1995), 512.

[14] Donatien Mollat, Saint Jean, maitre spirituel, 124.

[15] Donatien Mollat, Saint Jean, maitre spirituel, 108-109.

[16] Joseph Lê Minh Thông, „Les thèmes „voir“ et „entendre“ dans l’Évangile selon Jean“ (27/05/2017), http://leminhthongtinmunggioan.blogspot.com. Žiūrėta: 2022 lapkričio 16 d.

[17] Louis Walter, L’Incroyance des croyants selon saint Jean (Paris: Cerf, 1976), 19.

[18] Pascal Marie Jerumanis, Réaliser la communion avec Dieu – Croire, vivre et demeurer dans l’Évangile selon S. Jean, 177.

[19] Jean Zumstein, „L’évangile johannique, une stratégie du croire“, Recherches de Science Religieuse 77 (2) (1989), 237.

[20] Louis Walter, L’Incroyance des croyants selon saint Jean, 25.

[21] Pascal Marie Jerumanis, Réaliser la communion avec Dieu – Croire, vivre et demeurer dans l’Évangile selon S. Jean, 181.

Kitos naujienos

Šv. Mišios mūsų vienuolyne
Informacija apie su Šv. Mišių laiku susijusius pasikeitimus skelbiama šiame įraše ir lentoje prie seserų koplyčios durų.
Skaityti →
Nuoširdžiai dėkojame už jūsų paramą!
1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio dalį Šv. Jono seserų vienuolynui galite skirti elektroniniu būdu.
Skaityti →
Svečiuose – seminarijos bendruomenė
Mūsų vienuolyne, lydimi rektoriaus ir dvasios tėvo, lankėsi Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikai.
Skaityti →