Skaitykite pirmąją, antrąją, trečiąją, ketvirtąją ir penktąją dalis.
Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Tikėjimas – Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Ieškoti Kristaus, kad būtų galima pabūti su Juo, Jį geriau pažinti, mylėti – vienas iš Kristaus mokinio būdų bendradarbiauti su tikėjimu kaip su Dievo dovana. Pirmieji Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Joną ir yra „ko ieškote“ (Jn 1, 38)? Tas pats klausimas Jėzaus lūpose suskamba ir Evangelijos pabaigoje, tik visai kitame kontekste: Prisikėlusiojo Jėzaus susitikime su Marija Magdaliete (Jn 20, 15). Šis klausimas abiem atvejais nėra visiškai toks pats. „Ko ieškote?“, skirtas dviem Jono Krikštytojo mokiniams, yra klausimas plačia, bendrąja prasme. T. y. – ko ieškote savo gyvenime? Koks jūsų didžiausias širdies troškimas? O Jėzaus klausimas Marijai Magdalietei yra apibrėžtas, asmeniškas: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ (Jn 20, 15). Ko iš tiesų ieškojo Marija Magdalietė ankstų pirmosios žydų savaitės dienos rytą?
Trokštanti mylėti širdis skuba… mylėti
Marijos Magdalietės širdis – kupina troškimo būti su Kristumi ar jis būtų gyvas ar miręs. Ji myli savo Viešpatį – troškimas ieškoti Kristaus trykšta iš širdies spontaniškai. Ar ji galėjo sudėti akis po dramatiškų Kristaus kančios ir kryžiaus įvykių? Apie tai evangelistas nekalba, bet jis pabrėžia Marijos skubą būti pačia pirma – dar neišaušus skubėti prie kapo. Galbūt ji pagalvojo: „vyrai atlieka apeigas per greitai, tiek dar dalykų būtų galima pridėti, kad Kristaus kūnas būtų deramai pagerbtas“? Dar neišaušus ji jau prie kapo, tačiau ji netruko pamatyti, kad kažkas atėjo pirma jos!
Akmuo nuo kapo nuritintas. To Marija nesitikėjo. Ji bėga į mylimojo mokinio namus, nes ji pasitiki juo – tuo, kuris liko ištikimas Kristui iki galo. Magdalietė trokšta pasidalinti savo nuostaba, nusivylimu, liūdesiu, pasimetimu. Mylimojo mokinio namuose buvo ir Mergelė Marija, Jėzaus bei visų tikinčiųjų motina (patikėdamas savo Motiną mylimajam mokiniui, Jėzus Marijos globai patiki visų laikų tikinčiuosius). Po kryžiaus įvykių Marijai Magdalietei būtų buvę sunku eiti pas Petrą, nes jo nebuvo prie kryžiaus, jis išsigynė savo Mokytojo… Ir pats Petras kur gi kitur, jeigu ne mylimojo mokinio ir Jėzaus motinos bendrystėje, rado priėmimą ir paguodą.
Magdalietė negali nešti šios žinios iš lėto – ji bėga pas apaštalus, tuščias kapas ją sujaudino iki pat širdies gelmių. Kai troškimas veda mylinčią širdį, ji nevelka kojų, bet skriete skrieja. Troškimas neleidžia mylinčiai širdžiai užmigti, apsiprasti, jis yra meilės intensyvumo, veržlumo variklis. Magdalietė užkrečia savo spontaniškumu ir Petrą bei mylimąjį mokinį, šiedu bėga taip pat tekini prie kapo. Velykų rytas tikrai buvo tikras bėgimas!
Petro ir mylimojo mokinio „lenktynės“ link tuščio kapo turi simbolinę prasmę. Šv. Jono teologijos žinovas Jean Zumstein teigia, kad Petras simbolizuoja krikščionimis tapusius žydus, o mylimasis mokinys – iš pagonių tautų kilusius krikščionis. Mylimasis mokinys praleidžia Petrą įeiti pirmą į kapą – žydų krikščionių bendruomenė yra pirmoji įtikėjusi Kristumi bendruomenė. Tai, kas yra pirma istoriniu aspektu, lieka pirma. O mylimojo mokinio pirmumas bėgant prie kapo reiškia pagonių tautų greitesnį, platesnį nei žydų tautos atsivėrimą tikėjimui Kristumi – Mesiju.
Taip pat šiose mokinių lenktynėse galima įžvelgti Evangelijos autoriaus rūpestį pristatyti Petro ir mylimojo mokinio vaidmenis Bažnyčioje. Petro vaidmuo institucinis: jis įkūnija Kristaus liudytoją, kuris įėjęs į tuščią kapą, visų pirma, konstatuoja faktus, o mylimasis mokinys įkūnija liudytoją, kuris pamato ir įtiki[1].
Tikėjimas yra visų pirma asmeniškas veiksmas. Kada Petras įtikėjo Kristaus prisikėlimu? Apie tai evangelistas nieko nerašo. Tačiau jis kalba apie mylimojo mokinio įtikėjimą. „Jis pamatė ir įtikėjo“. Ką mylimasis mokinys pamatė kapo tamsumoje? Kristaus kūną gaubusios drobules, jų tvarkingai sugulusias klostes. Būtent ši kapo tuštuma, šis paslaptingas drobulių sugulimas taip, kad jokia žmogaus ranka negalėtų atvynioti ir palikti taip tobulai visas klostes kaip buvo palikta, sužadino mylimojo mokinio tikėjimą. Tikėjimas – Dievo malonė. Dievas randa asmenišką kelią į kiekvieno širdį. Bet tikėjimas yra ir žmogaus bendradarbiavimas. Mylimasis mokinys bendradarbiauja su Dievo malone nuoširdžiu Kristaus ieškojimu, Jo ieško atvira, trokštančia širdimi.
Marija Magdalietė regėjo išeinantį iš kapo ramų apaštalą Joną. Kai mes tikėjimu atsiveriame Kristaus prisikėlimo slėpiniui, tai atneša mūsų širdžiai tikrą ramybę ir džiaugsmą. Vienintelis dalykas, kuris mus pilnai nuramina, tai tikėjimas Kristaus pergale. Jeigu Kristus, Bažnyčios galva, jau yra prisikėlęs, visas Bažnyčios kūnas dalyvauja prisikėlimo pergalėje, net jeigu ir to ir nejaučiame, neregime savo žemiškomis akimis.
Ko iš tiesų ieškojo Marija Magdalietė?
Mokiniai neužsibuvo kapo viduje – išėję iš jo, grįžo namo. O Marija liko graudžiai verkti šalia kapo. Kartais moterims atrodo, kad vyrai per mažai gedi ir per greitai randa paguodą. Tikriausiai Marija turėjo pagalvoti: „Toks didžiulis sielvartas, o mokiniai grįžo namo, paliko kapą vieną“. Marija, panirusi į savo ašaras, susitelkia į save, į savo liūdesį, užuot savo ašaras atnešusi maldoje Dievui. Jos tikėjimas prisikėlimu nėra pakankamai pabudęs. Tačiau ašaros nesutrukdo jos smalsumui: ji pasilenkia pažiūrėti į kapo vidų.
[1] Zumstein, Jean L’évangile selon saint Jean, Vol. II (Genève: Labor et Fides, 2007), 27
Ir štai kape vietoj Jėzaus kūno ji mato angelus. Ne kiekvienam duota ši malonė pamatyti savo žemiškomis akimis angelus! Ir dar angelus, kurie kalbina, kviečia į bendrystę. Angelų klausimas gali pasirodyti keistas: „Moterie, ko verki?“ Juk ir taip aišku, kad Marija verkia, nes nerado Jėzaus kūno. Klausimas kviečia į bendrystę. Kai mes klausiame, tikimės būti priimti ir norime priimti kitą. Angelai siekia išlaisvinti Mariją iš jos užsisklendimo savo liūdesyje, todėl ir klausia – kodėl verki? Nebėra priežasties verkti, Jis prisikėlė! Marija taip pasinėrusi į savo sielvartą, kad net angelų regėjimas neišlaisvina jos iš savo plano: surasti mirusio Kristaus kūną. „Moterie, ko ieškai?“ Ko iš tiesų ieško Marija? Ar mirusio Kristaus kūno, kad įvykdytų savo planą jį patepti, ar Prisikėlusiojo Kristaus, nugalėjusio mirtį ir tikrai gyvo?
Marijos Magdalietės atsivertimo kelionė
Koks Dievas kantrus su mumis tikėjimo kelionėje! Po nesėkmingo angelų bandymo išlaisvinti Magdalietę iš jos sielvarto, pats Kristus užkalbina: „Moterie ko verki, ko ieškai?“. Marija nusigręžia nuo kapo ir atsigręžia į Kristų, bet neįtikėtinas dalykas – Marija, kuri taip karštai myli savo Mokytoją, Jo neatpažįsta! Ji taip susitelkusi į savo liūdesį, į savo planą patepti Viešpatį, kad jos širdis uždara tikėjimo žvilgsniui. Šis pirmas Marijos atsigręžimas į Kristų labai svarbus. Nors tai tik fizinis atsisukimas į Kristų, tai jau pirmas Marijos Magdalietės atsivertimo žingsnis. Atsivertimas įmanomas tik atsigręžiant į Prisikėlusįjį Kristų. Reikia, kad Magdalietė nusigręžtų nuo savo liūdesio, nuo kapo, mirties ir gedulo vietos, ir atsigręžtų į gyvą Kristų, nors dar jo neatpažįsta. Kape esantis Kristaus kūnas gulintis, negyvas, nejudantis, byloja apie mirtį, išsiskyrimą. Atsigręždama fiziniu judesiu į Kristų, Magdalietė žengia žingsnį link tikėjimo Prisikėlimu.
„Moterie, ko verki, ko ieškai?“ Šv. Tomas Akvinietis, komentuodamas šią Evangelijos vietą, pabrėžia, kad Jėzus klausia Marijos, ko ji ieško tam, kad padidintų jos troškimą; kad aiškus suvokimas ko ji ieško, darytų jos meilę Kristui dar karštesne, ir kad ji niekada nesustotų ieškoti Dievo veido, kaip rašo psalmistas „visada ieškokite jo Artumo“ (Ps 105, 4).[1] Marijos Magdalietės tikėjimas Prisikėlusiuoju ištyrinamas palaipsniui.
Jėzus antrą kartą užkalbina Mariją, ją šaukdamas vardu – gimtąja, aramėjų kalba „Mariam“. Marija atsako taip pat gimtąja kalba „Rabbouni“, „Mokytojau“. Sustingusį Marijos tikėjimą pažadina asmeniškas Kristaus Žodis, kuris yra visada gyvas ir veiksmingas (Žyd 4, 12). Tikėjimas gimsta iš klausymosi (Rom 10, 17). Prancūzų teologas Yves Marie Blanchard pastebi, kad atsisukdama antrą kartą į Kristų, Marija atsisuka vėl į kapo pusę – „sodininkas“ lieka už jos nugaros. Šitokia erdvės kaita neturėtų stebinti prisikėlimo pasakojimuose, kur laiko-erdvės kriterijai persipina. Ta pati laiko-erdvės patirtis perteikta (Jn 20.19.26), kai Prisikėlusiojo nesustabdo užrakintos durys“[2].
Šis antrasis Marijos vidinis atsigręžimas į Kristus – tikėjimo veiksmas, kuriuo Magdalietė atpažįsta tą patį Jėzų, kurį ji pažinojo, bet kitokį: Jis Prisikėlęs! Prisikėlimas yra tikėjimo paslaptis. „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę (Jn 11, 40)“. Kaip pastebi Yves Marie Blanchard, du Marijos atsigręžimai į Prisikėlusįjį Kristų nusako jos pilną atsivertimą dviem etapais: atsigręžiant į tariamą sodininką, jai, visų pirma, reikėjo nusigręžti nuo kapo, gedulo ir mirties vietos. Tačiau antras Marijos atsigręžimas į Kristų vyksta paradoksaliai vėl atsigręžus į kapą. Prisikėlimas nėra mirties ištrynimas, ar bėgimas nuo gedulo, skausmo. Prisikėlimas yra mirties perėjimas, gedulo, liūdesio perkeitimas į tikėjimą Kristaus pergale. Gyvybė ištrykšta iš kapo. Kristaus kūnas niekur nedingo, jo neišnešė, nepaslėpė sodininkas: Kristaus kūnas tapo kitoks, nemiręs, o gyvas, perkeistas Dievo šlovės, artimas mums, bet nesuvokiamas, tikrai esantis, bet nematerialus[4].
Kuo aktuali šiandien mums Marijos Magdalietės tikėjimo dinamika?
Marijos Magdalietės tikėjimo kelionė aktuali šiandienos tikinčiajam trimis aspektais. Visų pirma, Marija Magdalietė, yra pareigingo darbštumo pavyzdys. Ji elgiasi kaip visos to laikmečio moterys, kruopščiai atliekančios liturgines apeigas artimųjų laidotuvėse. Laidotuvių apeigose moterys atneša joms būdingą delikatumą smulkmenoms, sukuria aplinką maldai, atjautai, priėmimui. Kristaus kūną reikia ištrinti kvepalais, deramai švęsti Viešpaties laidotuves. Todėl Marija negaili savo laiko, jėgų, poilsio. Sinoptinėse evangelijose Marija atlieka šias apeigas ne viena, o su kitomis moterimis.
Antra vertus, Marija Magdalietė yra ištikimybės, radikalaus apsisprendimo pavyzdys. Ji liko ištikima Kristui, net kai visi mokiniai, išskyrus mylimąjį mokinį, išsibėgiojo ir paliko Mokytoją vieną mirties valandą. Kartu su kitomis moterimis ji stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, girdėjo paskutiniuosius Jėzaus žodžius, Jėzaus mirties valandą priėmė Mariją, Bažnyčios Motiną, į savo širdį. Marijos Magdalietės ištikimybė vainikuota išskirtine misija: ji, silpna, paprasta moteris tapo apaštalų apaštale!
Pagaliau ji yra troškimo moteris. Kartais užtenka, kad išgirstume, kaip juokingai mūsų troškimai atrodo kitiems, ir juos užslopiname. Magdalietė neužgesino širdies polėkio ieškoti Kristaus visomis aplinkybėmis, nepaisant kliūčių, kitų nuomonės. Marija Magdalietė savo meilės įkarštį išreiškia uoliu Kristaus ieškojimu. Ji nesustos, nepails, kol Jo neras! Kristus priima Marijos meilės troškulį, išgrynina jos troškimus, atveria jos širdį Prisikėlimo slėpiniui.
___
[1] Zumstein, Jean L’évangile selon saint Jean, Vol. II (Genève: Labor et Fides, 2007), 271.
[2] Thomas d’Aquin, Commentaire sur l’Evangile sur de Saint Jean, Vol. II, (Paris: Cerf, 2006), 420.
[3] Yves Marie Blanchard, Signes et sacrements dans le quatrième évangile (Paris: Editions Artège-Lethielleux, 2018), 190.
[4] Ibid.
