Tikėjimas – gimimas iš aukštybės

Skaitykite pirmąją ir antrąją dalis.

Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ

Krikščionybė atskleidžia ypatingą Dievo ir žmogaus bendrystės kelią: pats Dievas imasi iniciatyvos apreikšti, kas Jis yra ir kaip žmogus gali su Juo bendrauti. Abraomo tikėjimo kelionė visų laikų tikintiesiems yra pavyzdinė. Dievas pirmas užkalbina Abraomą (Pr 12, 1). Jam Dievas apsireiškia ne kaip pagonių dievaitis, susijęs su konkrečios vietos šventykla, bet kaip asmeninis Dievas. Jis lydi Abraomą gyvenimo įvykių peripetijose, suteikia pažadą, atveria viltingą ateitį.

Abraomas į Dievo kvietimą atsako tikėjimu. Jis tampa Dievo garbintoju, ištikimu bičiuliu. „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3). Dievas savo iniciatyva sudaro sandorą su tikėjimo protėviais Abraomu, Izaoku, Jokūbu, o vėliau su visa Izraelio tauta. Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir aibė išganymo istorijos liudytojų (Žyd 11, 8-38) skelbia, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11, 6).

Iš vienos pusės tikėjimas yra  Dievo dovana, o iš kitos pusės ir žmogaus atsakas. Kad tikėjimas yra neužtarnauta Dievo dovana, rašo šv. Paulius: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8). Tikėjimas – tai Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Kaip lempa negali degti be alyvos, taip ir tikėjimas, Dievo dovana, negali veikti be žmogaus bendradarbiavimo.

Kas būdinga tikėjimui, kaip Dievo ir žmogaus bendradarbiavimui, Evangelijoje pagal Joną ir jo Pirmajame laiške? Šv. Jonui tikėjimą-Dievo dovaną galima priimti tik su viena sąlyga: kas nori tapti Dievo bičiuliu, tam būtina atgimti iš aukštybės.

Ką reiškia – atgimti iš aukštybės?

Tai puikiai atskleidžia Jėzaus ir Nikodemo dialogas. Judviejų susitikimas, tai – pirmoji Jėzaus teologijos paskaita. Jėzaus mokymas aiškus ir paprastas, tačiau perprasti Jo mokymą yra būtinas raktas – tikėjimas.

Graikiškajame, originalo, tekste „atgimti iš aukštybės“ gali būti verčiama dvejopai. Biblistas iš Paryžiaus katalikiškojo teologijos instituto Édouard  Cothenet aiškina, kad pirmoji graikiškojo žodžio „gr. ἄνωθεν“ reikšmė yra „iš naujo“, kita „iš aukštybės“. Nikodemas supranta Jėzaus kvietimą atgimti pirmąja prasme, todėl jis ironiškai klausia kaip tai įmanoma suaugusiam žmogui? (Jn 3, 4). Jėzus vartoja šį žodį antrąja, dvasine prasme. Dviguba žodžio „gr. ἄνωθεν“ prasmė paaiškina, kad gimimas iš aukštybės yra radikaliai naujas gimimas.[1]

Išganymas yra dovana, Dievo malonė. Būtina sąlyga priimti išganymą, tai – priimti nepajėgumą pasiekti Dievo karalystę savo jėgomis. Žmogaus gyvenime vyksta natūrali asmens branda. Subrendęs žmogus yra tas, kuris moka protingai ir atsakingai vadovauti savo gyvenimui bei padėti bręsti kitiems. Dvasiniame gyvenime subrendęs žmogus yra tas, kuris priima savo priklausomumą nuo Dievo malonės ir leidžiasi Dievo vedamas.

Tikėjimas – gimimas iš aukštybės

Pagrindinis Jėzaus ir Nikodemo dialogo klausimas – kaip ribotas ir silpnas žmogus gali pasiekti išganymą? Išganymas – tai žmogaus troškimas regėti Dievo karalystę (Jn 3, 3), įeiti į ją (Jn 3, 5).

Prancūzų biblinės teologijos autorius Donatien Mollat pažymi, kad Evangelijoje pagal Joną, Dievo išganymas nėra skirtas elitui. Dievas apdovanoja savo malone kiekvieną žmogų neskaičiuodamas, be saiko (Jn 3, 34; 4, 10). Šio išganymo visuotinumas aprašomas jau Evangelijos prologe. Kad pagrįstų išganymo skelbimą, Evangelijos autorius remiasi visa ko pradžia, Dievo Žodžiu – Logosu. Visa, kas egzistuoja, priklauso nuo Jo – pasaulio Išganytojo[2]. Evangelija pagal Joną išryškina Jėzaus atvirumą bet kuriam žmogui, nepaisant jo socialinės, kultūrinės, tautinės padėties.

Nikodemas – žydų didžiūnas, tačiau jo aukštas religinis ir visuomeninis statusas nėra kliūtis susitikti su Jėzumi. Nikodemas trokšta pažinti Jėzų, kuo labiau jis pažįsta kas yra Kristus, tuo labiau stiprėja jo tikėjimas. Nikodemo tikėjimo kelionė – tai perėjimas iš nakties tamsos į dienos šviesą. Pirmą kartą jis ateina pas Jėzų nakčia (Jn 3, 1), nes bijo ateiti dieną dėl kitų žydų baimės. Antrą kartą jis drįsta ginti Jėzaus teisumą (Jn 7, 51). O trečiąjį kartą, Jėzaus laidotuvių dieną, jis viešai liudija savo pagarbą Kristui (Jn 19, 39) – aktyvus Nikodemo dalyvavimas liudija, kaip jo ir Jėzaus pirmojo susitikimo metu pasėta tikėjimo sėkla neša vaisių.

Nikodemas vadina Jėzų „Mokytoju“ (Jn 3, 2), ir jis sako tiesą. Jėzus yra Mokytojas ir Viešpats (Jn 13, 13). Visgi, nors Nikodemas pripažįsta Jėzų kaip Mokytoją, atėjusį nuo Dievo, jis dar nepažįsta Jėzaus kaip Dievo, nes dar neatgimusiam iš aukštybės, be tikėjimo šviesos neįmanoma pažinti Kristaus. Jėzaus mokymas nėra toks pats kaip žemiškos išminties mokytojų, kurie, pasak šv. Tomo Akviniečio, moko tik išoriškai. Kristus moko ir iš vidaus, nes Jis yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų (Jn 1, 9). Tik Kristus duoda tikrąją išmintį ir tik Jis gali pažadėti „tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas“ (Lk 21, 15)[3].

Kodėl Kristus sako, kad būtina sąlyga regėti Dievo karalystę yra atgimimas iš aukštybės (Jn 3, 3)? Regime tam, kad pažintume. Dievo karalystės pažinimui arba regėjimui būtina sąlyga – ją pažinti dvasinėmis akimis. Žmogus geba savo juslėmis regėti žemiškas tikroves ir jas pažinti jusliškai. Juslinis žmogus negali pažinti dieviškų dalykų. Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes (1 Kor 2, 10-11), tad tik atgimęs iš vandens ir Dvasios žmogus geba pažinti ir spręsti apie dvasinius Dievo karalystės  dalykus. 

Žemiška karalystė tai ne tik karalystės teritorija, karaliaus galia, bet ir visa kas susiję su teisingumu ir karalystės valdymu. Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17). Dievo karalystė – tai visa kas susiję su Dievo šlove ir dieviškuoju valdymu. Jai būdingos dvi dimensijos: čia, žemėje ir danguje. Ji jau prasidėjusi žemiškajame pasaulyje, bet lieka netobula ir bus atbaigta tik laikų pabaigoje.

Gimimu iš aukštybės mūsų vidinis žmogus perkeičiamas Dievo malone. Tačiau tik tada, kai Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę laikų pabaigoje, bus atnaujintas ir mūsų mirtingas kūnas. Tik tuomet matysime Dievą ir Dievo karalystę tobulai (1 Kor 13, 12).

Gimimas atveria duris naujam pažinimui

Šv. Tomas Akvinietis rašo, kad dar negimęs kūdikis  motinos įsčiose neregi pasaulio savo paties akimis. Kūdikiui reikia gimti, kad savo akimis išvystų gimdytojus, spalvas, kūriniją. Taip ir dieviškajame gyvenime, neįmanoma dvasiškai pažinti dieviškųjų paslapčių, jeigu nesi atgimęs iš aukštybių.

Vaiko širdies pasitikėjimas Dievo vedimu yra būtinas įeiti į Dievo karalystę, primena Kristus (Mt 18, 3). Vaikas tiek fiziškai, tiek morališkai, tiek dvasiškai vystosi palaipsniui. Vaikas priklauso nuo tėvų sprendimų, iki kol pats geba priimti sąmoningus veiksmus ir už juos atsakyti. Jėzaus kviečia pasidaryti vaikais ne žmogiškoje, o malonės plotmėje. Malonės plotmėje, atgimdamas iš aukštybės, žmogus priima, kad Dievas užima pirmą vietą jo gyvenime.

Malonė yra nekintama Dievo dovana (ta prasme, kad ji visada lieka dovana) nuo pat pradžios, nuo krikšto momento. Pirmieji krikščionys įžvelgė šiame Jėzaus ir Nikodemo dialoge krikšto būtinumą norintiems įeiti į Dangaus karalystę. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, „krikštas mums primena, kad tikėjimas yra ne paskiro individo darbas, ne žmogaus vien savo išgalėmis atlikti įmanomas aktas, bet turi būti gaunamas įžengiant į Dievo dovaną perduodančią bažnytinę bendrystę: niekas savęs nepakrikštija, lygiai kaip ir pats savo išgalėmis neišvysta pasaulio šviesos“. Šv. Jonui malonė – tai bendrystė su Dievu siekiant amžinojo gyvenimo jau čia žemėje (Jn 5, 24). Nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo, Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu sutaikina mus su Dievu dovanai, tai – neužsitarnauta malonė.

Pasak garsaus Evangelijos pagal Jono komentatoriaus Giorgio Zevini, įeiname į Dievo karalystę, kai atgimstame iš aukštybės, tai yra įtikėdami Kristumi. Atgimti iš aukštybės reikalauja iš žmogaus dvasinio šuolio: priimti, kad ne žmogus sukuria savo išganymą, bet jį priima iš Dievo. Pažeidžiamas ir silpnas žmogus gimdo panašius į save kūnišku būdu, o Šventojoje Dvasioje žmogus gimsta dvasiniam malonės gyvenimui, kuris ir yra tikrasis gyvenimas[4].

Kas bendra gimti kūnu ir atgimti iš aukštybės?

Kaip savo paties kūniško  gimimo žmogus nevaldo, taip ir gimimo iš aukštybės jis negali kontroliuoti. Žmogiškoji įsūnystė susijusi su „krauju“, „kūnu“, „lytimi“, ji priklauso apčiuopiamai tikrovei. Ateidamas į šį pasaulį, žmogus turi priimti priklausymą nuo kitų: nei vienas žmogus gimdamas nepasirenka tėvų, lyties, rasės, kur ir kada jis gims.

Kartais šis prigimtinis priklausymas nuo savo tėvų žmogui yra išbandymas: kodėl gimiau nusikaltėlių šeimoje? Kodėl  gimiau berniuku, o ne mergaite? Kodėl gimiau neturtingoje šeimoje? Apmaudo ir kartėlio jausmas priimti save, tėvus, savo prigimtį yra nuolankumo kelias. Ne visada žmogus yra patenkintas savo kilme. Tėvų blogas elgesys, artimųjų ankstyva netektis palieka gilias žaizdas, kurios neužgyja lengvai.

Kiekvieną žmogų Dievas sukūrė iš meilės ir meilei. Tikėjimas Kristumi išlaisvina žmogų iš užsisklendimo savo vaikystės žaizdose ir primena, kad jame glūdi Dievo vaiko didybė ir grožis, nepriklausomai nuo tautybės, tėvų socialinės, kultūrinės padėties.

Verta paminėti keleto šventųjų gyvenimo liudijimus, kurie nuolankiai priėmę savo kilmę, su Dievo malonės pagalba išgijo iš praeities žaizdų. Neįgali ir tėvų atstumta Marguerite di Città di Castello (1287–1320), motinos palikta Madeleine de Canossa (1774–1835) tėvo alkoholiko sūnus Jarogniew Wojciechowski (1922–1942), našlaitė, ligota, engiama pamotės Germaine Cousin (1579–1601) ar neįgalus Nunzio Sulprizio (1817–1836)[5].

Pastarojo vaikystė ir paauglystė buvo tikras kryžiaus kelias. Šį jauną Neapolio amatininką mušė ir savo kalvėje jį išnaudojo jį globojęs dėdė. Vienintelė Nunzio priebėga buvo koplyčia, kur jis gaudavo paguodos ir stiprybės iš savo ištikimo draugo, tabernakulyje esančio Kristaus. Galiausiai jį priglaudė kitas giminaitis ir supažindino su Neapolio karališkosios gvardijos pulkininku, labai labdaringu ir pamaldžiu žmogumi, kuris juo rūpinosi iki pat mirties.

Nunzio mirė 1836 m. gegužės 5 d., sulaukęs 19 metų. Sunkiai sirgdamas, jis aukojo savo kančias Viešpačiui. „Būkite laimingi, iš dangaus aš visada jums padėsiu“, – sakė Nunzio kunigui, atėjusiam suteikti jam ligonio patepimo. Šių šventųjų gyvenimo pavyzdys byloja, kad gimimas iš aukštybės apvelka žmogaus širdį Kristaus meilės galia, kuri įprasmina su žmogaus kilme susijusias kančias.

Gimimas iš aukštybės priklauso ne apčiuopiamai, bet antgamtinei tikrovei. Dieviškoji įsūnystė yra Dievo dovana. Ji iš esmės skiriasi nuo žmogiškosios įsūnystės. Gimti iš aukštybės įmanoma tik Dievo Žodžio, tapusio kūnu, dėka. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Tiksliau būtų pasakyti ne „tarp mūsų“, o mumyse, nes pats tikintysis yra Įsikūnijusio Dievo Žodžio vieta.

Žymus prancūzų teologas Yves Marie Simoens pabrėžia, kad netikinčiajam dieviškoji įsūnystė gali atrodyti ne kaip ypatinga galia, bet kaip galios trūkumas veikti savarankiškai[6]. Tik tikėjimas atveria gimimo iš aukštybės galios prasmę. Dieviškoji įsūnystė suteikia žmogui galią priimti savo priklausymą nuo Dievo malonės. O tai nėra taip lengva, nes mumyse visada gyvas nuodėmės valdomas „senasis“ žmogus, kuris priešinasi malonės gyvenimui ir nori pats vienas kontroliuoti savo išganymą. Priimdamas savo nepajėgumą pasiekti išganymą savo jėgomis, žmogus yra tikrai didis. Šv. Paulius pasakytų: „būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

[1] E. Cothenet, La chaîne des témoins dans l’évangile de Jean, (Paris: Cerf, 2005), 40.

[2] Donatien Mollat, Saint Jean, maitre spirituel (Paris: Beauchesne, 1976), 67.

[3] Thomas d’Aquin,  Commentaire sur l’évangile de saint Jean, Vol . 1, (Paris: Cerf, 1998), 211.

[4] Georges Zevini, Commentaire spirituel de l’évangile de Jean, (Paris: Médiaspaul, 1995), 88-89.

[5]„Ces saints qui ont subi une enfance difficile“, Aletheia,  https://fr.aleteia.org/2021/08/29/ils-ont-trouve-la-saintete-malgre-leur-enfance-difficile/. Žiūrėta: 2024 m. balandžio 17 d.

[6] Yves Simoens, Croire en Jésus selon Jean, (Paris: Salvator, 2021), 60.

Kitos naujienos

Šv. Mišios mūsų vienuolyne
Informacija apie su Šv. Mišių laiku susijusius pasikeitimus skelbiama šiame įraše ir lentoje prie seserų koplyčios durų.
Skaityti →
Savaitgalio tylos rekolekcijos
Kviečiame dalyvauti visus, kurie nori daugiau sužinoti apie vidinę maldą, kaip tyloje kalbėti Viešpačiui ir Jo klausytis.
Skaityti →
Kviečiame į vidinės maldos mokyklą!
Susitikimai vyks kas antrą mėnesį, nuo 17.45 iki 19.45 val., Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų vienuolyne.
Skaityti →