Dvasingumas
Šv. Jono kontempliatyviosios seserys – seserų vienuolija, susibūrusi paskutiniais XX a. dešimtmečiais, siekianti gyventi joanitiškąja dvasia, kuri per visą Bažnyčios tradiciją, nuo pirmųjų amžių iki naujausių laikų, liudijo Gerąją Naujieną, Mylimojo mokinio perteiktą ketvirtojoje Evangelijoje, trijuose Laiškuose ir Apreiškime.
Bažnyčios Tėvai teigė, kad nė vienas, neprisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir nepriėmęs Marijos kaip Motinos, nepajėgs suvokti šv. Jono Evangelijos (Origenas, Comm. in Iohannis, I, 23). Tad gyvenimas šia dvasia apima vidinę maldą, ypatingą pagarbą Eucharistijos šventimui, dėmesį Švč. Sakramento adoracijai.
Šv. Jono tėvystė skatina vis labiau priimti Marijos motinystę, būtent tą jos išraišką, kai po jos sūnaus Kančios, Nukryžiavimo ir Prisikėlimo ji tampa apaštalo Jono bei visos Bažnyčios Motina.
Šis pirmosios kontempliatyvios bendruomenės gyvenimas, Marijos ir Jono gyvenimas, ir yra svarbiausias seserų gyvenimo pavyzdys bei siekis. Ši dvasia skatina seseris siekti asmeninio ir bendruomeninio ryšio su Kristumi (plg. Regulą I, 4), mylėti brolius ir seseris „iki galo“ (Jn 13, 1), nepaliaujamai melsti siųsti Parakletą broliams apaštalams, Bažnyčiai ir visai žmonijai (plg. Regulą I, 7), savitai, bet kartu su broliais ir seserimis apaštalais, gyventi evangelizacijos džiaugsmu, net jeigu tektų sėklą berti karčiai raudant (plg. Regulą I, 8).
Šv. Jono seserys savo pašaukimu gyvena ypač kontempliuodamos šv. Jono Evangelijoje, Pirmajame laiške ir Patmo regėjime apreikštą Dievo slėpinį: Dievas yra Meilė ir Šviesa. Jos saugo savo širdyse Jėzaus maldą Tėvui: „Pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17). O „tiesa yra tai, kad Tu esi Meilė ir kad Tavo Meilė yra viskas“ (Regula I, 6).
Dievo žodžio skaitymas (Lectio Divina), remiantis Bažnyčios mokymu ir Tėvų tradicija, teologijos bei filosofijos studijavimas pagal kiekvienos asmenines galimybes, atidumas klausimams, kylantiems visiems žmonėms, yra esminė Šv. Jono seserų gyvenimo dalis, padedanti ugdyti ne tik dieviškąjį, bet ir žmogiškąjį realizmą, būtiną maldos gyvenimui.
Šį atvirumą gyvenimo tikrovei skatina ir palaiko tarnystės dvasios ugdymas bendruomenėje, kasdienis rankų darbas bei amatai, visada puoselėti kontempliatyviųjų vienuolynuose, ‒ kad rankos tęstų ir įkūnytų nepaliaujamą širdžių maldą, pamažu apimančią visą gyvenimą (plg. Regulą I, 6).
Galiausiai šis kontempliatyvus monastinis gyvenimas, kaip teigia paskutinis dokumentas, skirtas kontempliatyviųjų seserų bendruomenėms, „apima bendruomeninį gyvenimą nuolatinio augimo procese, kuris padeda išgyventi tikrą brolišką bendrystę, koinoniją“ (Vultum Dei, 25). Bendruomenę ir jos dvasingumą kuria visos seserys, padėdamos viena kitai prie šio kūrimo prisidėti pagal kiekvienos asmenines dovanas ir išgyvendamos tarpusavio priklausomybę. Taip šis kontempliatyvaus gyvenimo bendruomenėje būdas padės kiekvienai seseriai atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir džiaugsmingai keliauti savo pašaukimo keliu.