„Prašau Dievo, kad būtumėte tas žiburys, šviečiantis visiems, kurie, prašę jūsų dvasinės pagalbos, palydėjimo, prie jūsų prisiliečia, prie jūsų glaudžiasi“, – sakė kard. Audrys Juozas Bačkis per šv. Mišias, skirtas padėkoti Viešpačiui už suteiktą dovaną – Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų įsikūrimą ir tarnystę Lietuvoje. Būtent Jo Eminencijos – tuometinio Vilniaus arkivyskupo metropolito – kvietimu, prieš 25 metus į Lietuvą laivu atvyko pirmosios seserys.
Įsikūrimas Lietuvoje ir budėti palikti namai
Sovietmečiu Lietuvoje buvo varžyta Bažnyčios veikla, persekiojami tikintieji, ribojamas stojančiųjų į kunigų seminariją skaičius. Visgi Lietuvos Katalikų Bažnyčios palaužti nepavyko – ji garsino Lietuvos situaciją Vakaruose, paneigė sovietų kuriamą mitą apie tariamą komunistinės sistemos humaniškumą ir buvo tikras įkvėpimo šaltinis siekti laisvo žodžio ir tiesos. Todėl Lietuvoje svarbiausia pasipriešinimo sąjūdžio dalimi tapo būtent katalikų rezistencija. 1990 metais valstybei atgavus nepriklausomybę, nutrūkus prievartinei sekuliarizacijai, prasidėjo dvasinio atgimimo laikotarpis – ėmė atsikurti ir kurtis vienuolijos.
Pirmosios seserys lietuvės Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų noviciatą Prancūzijoje pradėjo 1992 m. pradžioje. Ir jau 1998 m. liepos 11 d. prasidėjo bendruomenės įsikūrimo Lietuvoje kelionė. Joje stipria atrama tapo 1993-iaisiais, kard. A. J. Bačkio kvietimu, čia tarnystę pradėję Šv. Jono broliai, svarbi buvo oblatų ir vienuolyno bičiulių pagalba.
Įsikūrimo laikotarpis nebuvo lengvas ne tik dėl kraustymosi, statybos, restauracijos ir remonto darbų, bet taip pat ir dėl siekio prie Šv. Jono šeimos besiburiantiems pasauliečiams padėti pažinti bendruomenės mokymą bei ugdymą. Kitaip tariant, tai buvo visapusiškai aktyvus laikas, pasižymėjęs organizacinių, vertimo ir leidybos darbų gausa. Vėliau, augant ir stiprėjant pasauliečių grupėms, Senuosiuose Trakuose įsikūrus Šv. Jono apaštalinėms seserims, buvo galima grįžti prie įprasto kontempliatyvaus gyvenimo būdo.
2013-aisiais, Šv. Jono bendruomenę ištikus krizei, kontempliatyviosios seserys išvyko iš Lietuvos. Tačiau vienuoliniai namai nebuvo uždaryti, jie liko budėti. Ši pertrauka truko ketverius metus –seserys sugrįžo į Lietuvą 2016 metais.
Atsispiriant nuo praeities – žvilgsnis į ateitį
Pažvelgus į praeitį iš dabarties perspektyvos, Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų bendruomenės gyvavimas Lietuvoje tam tikra prasme primena bangavimą – jame gausu tiek ramaus atokvėpio, tiek netikėtumo ir nežinomybės nerimu širdį drebinančių laikotarpių. „Bet man atrodo, kad gyvenimas dabar gražus toks, koks yra, su tokia praeitimi, kokia buvo. Tai, kas įvyko praeityje, neturi mūsų suparalyžiuoti ir kliudyti gyventi taip, kaip Dievas mus kviečia“, – sakė Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų kongregacijos Vilniuje vyresnioji s. Daiva Marija.
Tad bendruomenės Vilniuje gyvavimo laiką galima vertinti kaip ištyrinimo ir atsinaujinimo laikotarpį, kuris, pasak s. Daivos Marijos, primena, kad, nepaisant išorinių vėjų, svarbiausia misija išlieka ta pati – sekti Kristų, pasilikti ištikimybėje ir Jo meilėje: „Viešpats duoda gyventi šia charizma. Su Mergele Marija per moteris, merginas, kurios atvyksta į vienuolyną pabūti ir pasikalbėti, išgyvename atjautos slėpinį. O per apaštalą Joną – jauniausią ir mylimiausią mokinį – matau mūsų vienuolyno studenčių namus ir galimybę su juose gyvenančiomis merginomis dalintis tuo, kuo mes gyvename.“
Galiausiai reikšminga sukaktis primena neapsiprasti, bet su dėkingumu priimti žmonių teikiamą nuolatinę pagalbą ir visapusišką globą, per kurią pasireiškia Dievo meilė. Didžioji dalis šventės svečių vienu ar kitu metu buvo daug prisidėję prie vienuolyno įsikūrimo ir tolesnio gyvavimo. Todėl jų dalyvavimas buvo itin praturtinantis ir tarsi dar kartą patvirtinantis, kad šie, drauge kurti, namai yra visų namai.
Nuo pat atvykimo – kiekvienai dienai po vieną ačiū
Dėkingumas veikiausiai galėtų geriausiai apibūdinti ir š. m. birželio 3 d. vykusios kongregacijos įsikūrimo Lietuvoje jubiliejinės šventės atmosferą. Būtent jis tapo pagrindine šventės ašimi, galimybe padėkoti Dievui ir žmonėms – seseris įsikurti Lietuvoje pakvietusiam ir visus šiuos metus nuoširdžia globa lydėjusiam Jo Eminencijai kard. A. J. Bačkiui, broliams ir seserims, oblatams, šeimos nariams, draugams ir bičiuliams.
Šventė prasidėjo šv. Mišiomis seserų vienuolyno koplyčioje. Joms pasibaigus žodį tarė Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų kongregacijos generalinė vyresnioji s. Marie Francois: „Ačiū už jūsų pasitikėjimą ir už jūsų geranoriškumą nuo pirmos dienos, kai mus priėmėte savo vyskupijoje. Visiškai aišku, kad šitas žodis – ačiū – labiausiai atitinka tai, ką mes šiandien švenčiame. Šiandien reikėtų ačiū pakartoti 365 kartus ir padauginti iš 25 – nuo pat mūsų atvykimo kiekvienai dienai po vieną ačiū. Dėkoju už nuostabią šventę. Rytoj mūsų kelias tęsis toliau su didele ramybe ir viltimi.“
Po iškilmingo Jo Eminencijos kard. J. A. Bačkio palaiminimo šventės dalyviai buvo kviečiami į agapę vienuolyno sodelyje, kuriame tuojau pasipylė nuoširdi bendrystė – šypsenos, juokas, pokalbiai ir apsikabinimai. Aplink klegėjo ir zujo vaikai, o susirinkusiuosius po sodo obelimis iš po serbentų krūmo smalsiai stebėjo sodelio eremitės antys.
Seserų išpuoselėtas sodas, beje, tądien tapo ypatinga – dėkingumą už Lietuvoje prabėgusius metus keliančia – vieta. Žvelgiant į sodo centre įkurdintus penkis, jubiliejaus proga parengtus, sieksnio dydžio nuotraukų stendus galėjai nusikelti į skirtingus vienuolijos gyvavimo Lietuvoje laikotarpius ir susipažinti su kitomis priorijomis.
Itin lauktos šventės dalyvių laukė ir dar viena staigmena – trijų seserų bitučių vedama ekskursija po vienuolyno patalpas. Jos metu svečiai galėjo apsilankyti klauzūros erdvėse – bibliotekoje, virtuvėje, skalbykloje, pamatyti vieną iš celių. Taip pat ir apsilankyti studenčių namuose bei čia pat įsikūrusiuose svečių namuose, į kuriuos seserys priima apsistoti moteris ir merginas, ieškančias dvasinės atgaivos ir poilsio. Iškilmės kulminacija tapo iškilmės dalyvių susibūrimas draugėn refektoriume, kur buvo ragautas jubiliejinis aštuonių kilogramų svorio tortas.
Šventė baigėsi, bet dėkingumas Dievui ir žmonėms niekada nesibaigs. Viename tekste, skirtame Šventiesiems Gailestingumo metams paminėti, popiežius Pranciškus sakė, kad jubiliejus trunka visus metus ir kad kiekvienas momentas yra šventas, idant visa mūsų egzistencija, visas mūsų gyvenimas taptų šventas. Tad tebus šie metai pilni tokių momentų, teneša jubiliejus visiems gausių šventumo vaisių.
DĖKOKIME DANGAUS DIEVUI,
NES JO IŠTIKIMA MEILĖ AMŽINA !
Ps 136,26
Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų vienuolyno ir Aisčio Pakšto nuotraukos
