Kaip skaityti šv. Jono Evangeliją ir jo laiškus?

Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ

Vienas iš būdų – skaityti šv. Jono Evangeliją, pasirinkus tam tikrą temą. Pavyzdžiui, ko šv. Jono Evangelija ir laiškai moko apie Dievo meilę? Apie Dievo pažinimą? Apie Jo gailestingumą?

Turint omenyje, kad tikėjimo tematika, tai – vartai, atveriantys skaitytojui šv. Jono teologijos lobius, galime klausti, kas yra tikėjimas šv. Jono teologijoje? Ar tikėjimas yra statiškas, nuobodus, ar priešingai – dinamiškas reiškinys? Jeigu tikėjimas auga, bręsta, kokios tikėjimo augimo kliūtys gali pasitaikyti ir kaip jas įveikti? Kas padeda tikėjimui stiprėti? Taip pat – kas būdinga asmeniniam ir bendruomeniniam tikėjimui šv. Jono teologijoje?

Šioje svetainėje rasite kas mėnesį publikuosime po naują mąstymą apie tikėjimo raidos ypatumus šv. Jono teologijoje [1].

Tikėjimas – dinamiškas reiškinys

Gyvenimas tikėjimu šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti nuobodus ir statiškas. Ką reiškia statiškas gyvenimas? Jį apibūdinti galėtų tokie įvaizdžiai kaip stovintis liūno vanduo, saulės išdeginta žemė, suverstos akmenų krūvos, tai – nuobodulį keliantis gyvenimas, kuriame nebėra gyvybės.

Žmogus yra sukurtas gyvenimui, o gyvybę nusako tokie įvaizdžiai kaip trykštantis šaltinis, į dangų kylantys paukščiai, žydinčios gėlės, šuoliuojantys žirgai. Dievas sukūrė žmogų, kad jis apgyvendintų žemę, ją puoselėtų ir atbaigtų. Dar daugiau – Dievas sukūrė žmogų, jam pažadėdamas amžinąjį gyvenimą. Išganytojas mums atveria gyvenimo pilnatvę (Jn 6, 40), o būtina sąlyga paveldėti amžinąjį gyvenimą yra tikėjimas (Jn 5, 24). Kaip primena Bažnyčios mokymas, tikėjimas jau čia, žemėje, yra amžinojo gyvenimo pradžia [2].

Šv. Jono teologija išryškina, kad krikščioniškasis tikėjimas yra ne statiškas, o dinamiškas reiškinys. Tikėjimas, tai – Dievo ir žmogaus meilės bendrystė, Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Iš vienos pusės tikėjimas – tai Dievo dovana, iš kitos pusės  – tai ir žmogaus atsakas Dievui. Tikėjimu Dievas traukia žmogų prie savęs (Jn 6, 44), tikėjimas – tai meilės atsakas mus mylinčiam Dievui. O meilė nėra monotoniška ir nuobodi. Kai širdis myli, ji „skrenda“!

Tikėjimas auga, bręsta išbandymuose. Tikėjimas lietuvių kalboje gali būti skaitomas ir „tik-ėjimas“. Jis puikiai nusako tikėjimo, kaip žmogaus atsako Dievui, prigimtį – tikėjimas, kaip ir ėjimas, reikalauja pastangų. Tikėjimas, pasak Popiežiaus Benedikto XVI, „skatina mus iškeliauti, nuolatos išeiti iš savęs lygiai taip, kaip Abraomą, pripildant savo kasdienę tikrovę iš tikėjimo gimstančio tikrumo, kuriuo gyvename, t. y. tikrumo, kad Dievas ir šiandien veikia istorijoje, kad jis neša mums gyvenimą bei išganymą ir atveria bendrą su juo ateitį, idant gyventume pilnatvišką gyvenimą, kuris neturi pabaigos“ [3].

Apreiškimas pažymi tikėjimo – Dievo ir žmogaus santykio ypatumus. Laiško Žydams autorius pabrėžia, kad be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6). Tai, kad Dievui rūpi žmogaus širdyje augantis tikėjimas, liudija ir paties Kristaus žodžiai: „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ ( Lk 18, 8). Šis klausimas kviečia susimąstyti, nes juo paliudijamas Kristaus troškimas surasti tikėjimu liepsnojančias širdis.

Kaip tikintysis gali patikti Dievui?

Įsivaizduokime, kaip Kristus vaikšto po Žemę ir, žvelgdamas į kiekvieno širdį, ieško brangaus perlo – tikėjimo. Ar mano širdyje dega tikėjimo ugnis? Koks mano širdyje yra tikėjimas? Ar atėjus Kristui išgirsiu jo priekaištą – „Silpnatiki !“ (Mt 14, 31)? Arba – „kokia nerangi tavo širdis tikėti!“ (Lk 24, 25)? Ar priešingai – Jo žodžiai bus džiuginantys: „Didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28)?

Tik Dievas mato kiekvieno žmogaus tikėjimo augimą. Jėzus priekaištauja mokiniams dėl jų silpno tikėjimo (Mt 17, 20), sulygina tikėjimą su garstyčios grūdeliu (Lk 17, 6), giria didelį šimtininko tikėjimą (Lk 7, 9), girdi žmogaus maldavimą padėti jo netikėjimui (Mk 9, 24), ragina mokinius tikėti Juo ir tikėti Jį siuntusiu Tėvu (Jn 14, 1). Kristus yra tikėjimo vadovas (Žyd 12, 2), taigi Jis ugdo mūsų tikėjimą.

Kaip tikintysis gali patikti Dievui? Ar ne, visų pirma, žvelgdamas į savo tikėjimo vadovą Jėzų? Kaip Jėzus visada siekė daryti tai, kas patinka Tėvui (Jn 8, 29), taip ir Kristaus mokiniai gali patikti Dievui, imituodami Kristų ir siekdami visada daryti tai, kas patinka Dievui.

Senasis Testamentas liudija, kad Dievui patinka tie, kurie vengia melo, gyvena dorai ir yra nuoširdūs. „Viešpats bjaurisi suktos širdies žmogumi, o tie, kurių elgesys be priekaišto, jam patinka“ (Pat 11, 20); ir „melagingos lūpos yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, o kas ištikimai elgiasi, jam patinka“ (Pat 12, 22). Dievui patinka ištikima širdis – kas ištikimai elgiasi, tas jam patinka (Pat 12, 22). Vykdomas teisumas ir teisingumas Viešpačiui labiau patinka negu auka (Pat 21, 3). Dievui patinka ištikima meilė, Dievo pažinimas jam mielesnis nei deginamosios aukos (Oz 6, 6).

Be klusnumo, kaip ir be tikėjimo, neįmanoma patikti Dievui. Tėvui patinka paklusni Jo žodžiams širdis. Šv. Jonas byloja: jei kas iš tiesų myli Dievą, tas laikosi Jo žodžio. O Jo žodžiams paklusniai širdžiai, kaip atlygį, Jėzus žada trejybinės meilės bendrystę (Jn 14, 23).

Gyvenimas pagal Šventąją Dvasią ir maldos reikšmė

Savo ruožtu šv. Paulius pabrėžia, kad Dievui patinka gyvenimas pagal Šventąją Dvasią, nes „kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“ (Rom 8, 8). Kas gi yra gyvenimas kūniškai? Laiške Galatams šv. Paulius išvardina gyvenimo kūniškai savybes. Tai – ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai (Gal 5, 19-21). Šv. Paulius ragina aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą (Rom 12, 1).

Krikščionis yra kviečiamas gyventi pagal Dvasią. Kodėl kūno darbų yra daug, o Dvasios vaisius yra vienas (Gal 5, 22)? Dvasios vaisius nusakytas vienaskaita, nes kiekvienas iš išvardintų Dvasios vaisių kyla iš to paties šaltinio – iš Dievo Dvasios. Jie suvienija mus ne tik su Dievu, bet ir mus pačius iš vidaus. Toji vienybė tampa regima per meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą ir susivaldymą (Gal 5, 22-23).

Šv. Paulius kalba apie kūno, paženklinto nuodėmės, daugelį darbų, nes nuodėmė yra susiskaldymo, atsiskyrimo nuo Dievo šaltinis. O Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus meilės bendrystė, Ji – vienybės šaltinis. Gyvenimas pagal Šventąją Dvasią reikalauja dvasinių pratybų.

Viešpačiui patinka ir besimeldžianti širdis: „Be paliovos melskitės! (1 Tes 5, 17). Gali būti, kad kai kreipiamės į Jį malda, dažnai daugiau dėmesio skiriame savo pačių interesams. Dievas, matydamas Bažnyčią kaip Kristaus kūną, nori, kad mes padėtume vieni kitiems, kad kreiptumės į Jį ne tik dėl savo, bet ir dėl kitų Kristaus kūno narių reikalų.

Pirmajame laiške Timotiejui šv. Paulius ragina maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, nes tai gera ir priimtina (gr. ἀπόδεκτον) [4] akyse mūsų Gelbėtojo Dievo (1 Tim 2, 1-3). Graikų kalboje žodis „priimtina“ reiškia „malonus, patinkantis“. Dievui patinka užtarimo malda, kai maldoje neliekame vien su savo prašymais, bet atnešame Dievui ir mūsų artimųjų rūpesčius.

Apibendrinant galima sakyti, kad, norint patikti Dievui, reikia nuoširdžių pastangų trokšti mylėti Dievą ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (1 Jn 3, 18). Tai nėra lengva, nes dvasinėje kovoje sutinkame senojo, nuodėmei paklūstančio, žmogaus pasipriešinimą – tikėjimo kelionė kupina  išbandymų. Vis dėlto, šioje kelionėje tikintysis yra visada gerai nusiteikęs, jis pasiruošęs palikti kūno būstinę, įsikurti pas Viešpatį ir laiko sau garbe patikti Kristui (2 Kor 5, 8-9).

Gyvenimas tikėjimu jau čia, žemėje, yra laimės kelias. Apie tai byloja Elžbieta Mergelei Marijai: „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Šv. Jono Evangelija taip pat išryškina tikėjimo palaiminimą: „palaiminti tie, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Šios evangelijos parašymo tikslas yra sutvirtinti mūsų tikėjimą Kristumi, Mesiju (Jn 20, 31). Iš keturių evangelijų šv. Jono Evangelija ypač stipriai pabrėžia pamatinius tikėjimo aspektus, o ją papildo šv. Jono laiškai.

* * * 

[1] Šiame straipsnyje šv. Jono teologijos studijos apsiriboja šv. Jono evangelijos ir jo Pirmojo laiško analize.

[2] Katalikų Bažnyčios Katechizmas, (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012), 163.

[3] Benediktas XVI, Katechezė „Tikiu į Dievą“, 2013 m. sausio 23 d.,  Žiūrėta: 2023 m. lapkričio 30 d., https://katalikai.lt/tikejimometai/index.php?id=134&nid=449&pg=1.

[4] Nouveau Testament interlineaire grec-français (Stuttgart: Deutche Bibelgesellschaft, 2015).

Indrės Mažeikienės / Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų nuotraukos

Kitos naujienos

Šv. Mišios mūsų vienuolyne
Informacija apie su Šv. Mišių laiku susijusius pasikeitimus skelbiama šiame įraše ir lentoje prie seserų koplyčios durų.
Skaityti →
Savaitgalio tylos rekolekcijos
Kviečiame dalyvauti visus, kurie nori daugiau sužinoti apie vidinę maldą, kaip tyloje kalbėti Viešpačiui ir Jo klausytis.
Skaityti →
Kviečiame į vidinės maldos mokyklą!
Susitikimai vyks kas antrą mėnesį, nuo 17.45 iki 19.45 val., Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų vienuolyne.
Skaityti →