Skaitykite pirmąją, antrąją ir trečiąją dalis.
Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Jėzaus pokalbis su Nikodemu išryškino, kad žmogus negali atgimti iš aukštybės savo jėgomis. Tikėjimas yra Dievo dovana. Šv. Jonas kalba apie tikėjimą-Dievo dovaną ne tik kaip apie gimimą iš aukštybės, bet ir kaip apie Dievo darbą. Į žydų klausimą, ką veikti, kad darytų Dievo darbus, Jėzus atsako: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė“ (Jn 6, 28-29).
Dievo darbas, tai – paties Dievo veiksmas. Dievas Tėvas veda žmones prie Jėzaus ir sužadina jų širdyse tikėjimą, kuriuo jie pasieks išganymą. Štai, kodėl Jėzus tame pačiame Kafarnaumo sinagogos pamoksle sako, kad: „niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane“ (Jn 6, 44-45). Kaip pastebi šv. Jono bendruomenės biblistas Alain Marie de Lassus, Dievo darbas (gr. τὰ ἔργα τοῦ θεοῦ) šioje Evangelijos vietoje vartojamas genitivus auctoris forma, kuri nurodo, iš kur kyla Dievo darbas.
Šios (Jn 6, 28-29) eilutės atskleidžia šv. Jono mokymo tikėjimo akto sampratos esmę. Vietoj to, kad jis būtų suvokiamas pirmiausia kaip tikinčiojo asmeninis, laisvas pasirinkimas laikytis Jėzaus žodžių, Jonas regi tikėjimo aktą, visų pirma, Tėvo šviesoje. Šis veiksmas yra Dievo, traukiančio ir vedančio prie Jėzaus, darbo vaisius geros valios žmoguje, kad iš Jėzaus tikintysis gautų gyvybę. Jėzaus atliekami darbai arba jo stebuklai, ketvirtosios Evangelijos autoriaus kalboje vadinami ženklais, yra visiškai nukreipti į tą svarbiausią darbą: Kristaus mokinio tikėjimą. Tai padeda suprasti skirtumą tarp „darbo“ vartojamo vienaskaita (gr. τὸ ἔργον τοῦ θεοῦ – tikinčiojo tikėjimo aktas) ir daugiskaita (gr. τὰ ἔργα τοῦ θεοῦ – Jėzaus ženklai) [1].
Jėzus aiškina žydams, kad kalba eina ne apie gerų darbų darymą. Kad ir kokie jie būtų naudingi ir geri kitiems, bet svarbiau yra leisti Dievo darbui nešti išganingą vaisių, kuris ir yra tikėjimas Jėzumi. Šis pasakymas primena Pauliaus ir Jokūbo laiškų tikėjimo ir darbų supriešinimo problemą (Rom 3, 20; Gal 2, 16; Jok 2, 14-21). Ar Jėzus supriešina žmogaus gerus darbus su Dievo darbu – tikėjimu? Visai ne. Jėzus neneigia, kad žmogaus geri darbai yra svarbūs, ir jų nesupriešina su Dievo darbu, Jis tik pabrėžia, kas svarbiau: Dievo darbas visada yra svarbesni nei geriausi žmogaus darbai, kurie išties yra įkvėpti Dievo.
Jn 6, 28-29 nušviečia tikėjimo teologijos klausimą apie tikėjimo ir darbų santykį. Kaip tikėjimą apibūdina kiti šv. Jono veikalai? Pirmasis Jono laiškas antrina Evangelijos mokymui, kad Dievo darbas, kaip Dievo dovana, yra svarbiausia: „Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toksai: jis yra liudijęs apie savo Sūnų. Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi savyje tą liudijimą. Kas Dievu netiki, tas jį melagiu laiko, nes nepatikėjo liudijimu, kurį Dievas davė savo Sūnui“ (1 Jn 5, 9-10). Kristaus mokinys turi savyje Tėvo liudijimą Sūnui. Tas liudijimo turėjimas, priėmimas ir yra Dievo darbas, tikėjimo veiksmas.
Tėvas Alain Marie de Lassus pabrėžia, kad būtent todėl Apreiškimo Jonui knyga apibūdina tikintįjį kaip tą, kuris turi savyje Jėzaus liudijimą. „Ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą (Ap 12, 17). Autorius mano, kad prancūziškame Bible de Jérusalem vertime tiksliau palikti žodį „turėti“ liudijimą; o ne „pour le témoignage qu‘ils avait rendu – dėl liudijimo, kurį jie davė“. Pažodiniame graikiškajame vertime tai aiškiai matosi: (gr. ἐχόντων τὴν μαρτυρίαν Ἰησοῦ), kur vietoj „davę“ vartojamas žodis turintys“.
Kitoje vietoje Apreiškimas Jonui kalba taip pat apie kankinių tikėjimo liudijimą, kuris yra Dievo darbas, Tėvo liudijimas juose: „aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę“ (Ap 6, 9). Reikia žiūrėti pažodinį graikišką tekstą (gr. διὰ τὴν μαρτυρίαν ἣν εἶχον – dėl liudijimo, kurį jie turėjo, dėl liudijimo, kurį jie yra davę) [2]. Tikėjimas Kristumi yra Dievo noras ir Dievo darbas.
Garsus šv. Jono teologijos biblistas Jean Zumstein rašo, kad Tėvo patikėta misija Jėzui Jono Evangelijoje yra unikali: ji nusakoma arba Dievo darbo vykdymu (Jn 4, 34; 5, 36; 6, 29; 6, 37–38; 17, 4), arba Tėvo valios vykdymu (Jn 4, 34; 6, 38. 39; 7, 17; 9, 31) – abu posakiai apibūdina apreiškimo įvykį Kristuje. Tėvo valios vykdymas, visų pirma, yra kristologinio, o ne moralinio pobūdžio. Kristui Tėvo valios vykdymas – tai dieviškojo išganymo plano vykdymas[3].
Tikėjimas kaip Dievo darbas, tai visos Šv. Trejybės dovana Kristaus mokiniui. Kristaus darbas – vesti žmogų prie Tėvo Šventojoje Dvasioje. Tėvo darbas yra vesti žmogų prie Kristaus Šv. Dvasioje. Šventoji Dvasia, Tiesos Dvasia, kurią Jėzus siunčia nuo Tėvo, eina iš Tėvo ir Sūnaus meilės ir toliau liudija apie Kristų savo mokinių gyvenimu, veda žmogų prie Tėvo ir Sūnaus.
Tikėjimo sėkla sėjama žmogaus širdies sode
Tikėjimas – Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas. Skamba neįprastai. Kaip žmogus gali bendradarbiauti su Dievu? Kas gi bendra tarp Dievo, tarp Jo beribės meilės, tarp Jo amžinos ištikimybės savo pažadams ir riboto, trapaus ir nepastovaus savo įsipareigojimams, kūrinio? Tikėjimas – neužtarnauta Dievo dovana – pasėjama žmogaus širdies sode krikšto metu. Dievo širdies meilė yra beribė. Net jeigu mes ir tampame neištikimi, Jis ištikimai mus myli, nes savęs Jis negali išsiginti (2 Tim 2, 13). Dievas duoda savo malonę apsčiai, jo dovanos tobulos, neatšaukiamos. Tačiau žmogaus širdis yra per siaura priimti Dievo dovanas taip, kaip jas dera priimti – kaip Dievo dovanas.
Bažnyčios mokymas šiuo klausimu remiasi šv. Augustino aiškinimu: „Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia.“[4] Bendradarbiavimas tarp Dievo ir žmogaus yra malonė. Šv. Teresėlė savais žodžiais apie tai kalba: „Viskas yra malonė“[5], o šv. Arso klebonas antrina sakydamas, kad „žmogus yra skurdžius, jis viską, absoliučiai viską gauna iš Dievo“[6].
Kaip prasideda malone grindžiamas Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas? Vartai į šį bendradarbiavimą su Dievu yra krikštas. Krikštu tikintysis tampa Dievo vaiku. Gimimu iš aukštybės žmogaus širdies, nuodėmės subjaurotas, sodas tampa Dievo prižiūrimu sodu, Dievo šventove (1 Kor 3, 16), kurioje Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji kviečia į tą pačią bendrystę, kuri veikia tarp dieviškųjų Asmenų. Krikšto malonė išpuošia žmogaus širdies sodą dieviškosiomis dorybėmis: tikėjimu, viltimi, meile bei Šv. Dvasios dovanomis. Tikėjimas yra viena iš Dievo malonės dovanų, įgalinanti pažinti Dievą taip, kaip Jis pats save pažįsta.
Krikštu gautą tikėjimo dovaną galima sulyginti su sėkla. Kaip augalo sėkloje glūdi visos augalo brendimo, vystymosi galios, taip ir krikštu gautoje tikėjimo sėkloje glūdi išsiskleidusio tikėjimo gyvenimas. Tačiau tikėjimo sėkla be žmogaus geros valios, be tikėjimo praktikos negali tapti medeliu, ji lieka nesubrendusi. Tie, kurie dirba žemę, puikiai žino, kad augalo dirvoje pasėta sėkla lieka nevaisinga, jeigu ji nėra prižiūrima.
Kad sėkla išskleistų visą joje esantį augimo potencialą, reikia palankių sąlygų. Visų pirma, svarbu žemės kokybė. Uolėtoje, erškėčiais apaugusioje dirvoje sėkla uždus. Reikia ir nemažai žemdirbio kantrybės, laiko, kad dirvožemis būtų paruoštas sėjai. Neužtenka vienkartinių pastangų paruošti dirvą sėjai, be nuolatinės priežiūros dirva praranda savo geras savybes. Nuolatinė geros dirvos priežiūra yra kaip nuolat genimas vynuogynas. Kuo labiau vynuogyno prižiūrėtojas geni vynmedžius, tuo medeliai pasipuošia sultingesnėmis, gražesnėmis vynuogių kekėmis. Taip ir tikėjimo sėklai būtina gera dirva, kurią žmogus savo pastangomis nuolatos prižiūri.
Kokių reikia trąšų širdies dirvai, kurioje pasėta tikėjimo sėkla? Geriausios trąšos tikėjimo augimui yra asmeninis susitikimas su Dievu maldoje, aktyvus sakramentinis gyvenimas, Dievo Žodžio skaitymas, artimo meilės darbų praktika.
Ar galima mylėti žmogų jeigu jo nepažįstame?
Tikrasis asmens pažinimas yra neišorinis, bet vidinis – pažinti kito intencijas, troškimus, pasiryžimus. Kad meilė gimtų ir augtų, būtinas bent minimalus pažinimas. Kol išties nepažįstame artimo širdies intencijų, jo nepažįstame. Viena gyvenimiška istorija puikiai aprašo kaip bent be minimalaus pažinimo nėra meilės. Jau 50 metų kartu esanti Aldonos ir Algio pora liudijo apie savo pirmąją meilę. Jie abu dirbo mokytojais.
Kai Algis įsidarbino mokykloje, kolegės atkreipė Aldonos dėmesį į šaunų naują darbuotoją, bet jai šis iš pirmo žvilgsnio nepatiko. Jos vyro idealas buvo tamsiaplaukis, neaukšto ūgio, verslo žmogus. O Algis neatitiko jos idealo – buvo šviesiaplaukis, aukštas, atrodė nerimtas. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė: Aldona pamatė kaip Algis pagarbiai elgėsi su vyresnio amžiaus mokytoja. Šis įvykis atvėrė Aldonai akis, ji pažino Algį kitaip: tai ne plevėsa, bet labai gilus žmogus! Taigi, reikėjo minimalaus vidinio žmogaus širdies pažinimo, kad dingtų išankstinis nusistatymas.
Panašiai veikia ir meilė Dievui – be minimalaus pažinimo, negalime Jo mylėti. Kas gi geriau apie save kalba, jei ne pats Dievas? Dievas dovanojo mums Apreiškimą, kad galėtume Jį pažinti ir paveldėti amžinąjį gyvenimą. Tikėjimas – Dievo dovana – ir įgalina mus pažinti Dievą taip, kaip Jis save pažįsta.
Kodėl tikėjimo sėkla kai kurių tikinčiųjų gyvenime lieka sėkla ir netampa medeliu? Jeigu tikėjimas nepraktikuojamas nuolat, jis lieka sėklos būsenoje ir, kaip nedirbama žemė, po truputėlį apželia piktžolėmis ir tampa nederlinga žeme. Kodėl gi žmogus nepraktikuoja krikštu gauto tikėjimo? Ar ne todėl, kad dažniausiai jis nesuvokia, kokia nuostabi jam patikėta tikėjimo dovana ir į kokią bendrystę su Dievu tikėjimas jį įvesdina? Kas gi yra žmogus, kad Dievas jį kviečia į tokią artimą bendrystę su savimi?
Tikinčiojo pašaukimas yra neįtikėtinas: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia trokšta, kad taptumėme dieviškosios prigimties dalininkais (2 P 1, 4), kad ta meilė, kuri jungia Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, būtų ir mūsų gyvenimas. Ir šis pažadas duodamas tikinčiajam jau čia žemėje. Tapti dieviškosios prigimties dalininkais, Dievo išrinktaisiais, numylėtiniais mums kelia nuostabą. Sunku kartais patikėti, kad Dievo dovanos yra skirtos būtent man, nusidėjėliui.
Mūsų abejones išsklaido Apreiškimas. Šv. Petras išlinksniuoja neįtikėtiną mūsų bendrystės su Dievu dovanų sąrašą: tikėjimu tampame Dievui išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė mus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. (1P 2, 9-10).
Dovanos pozityvioji ir rizikos pusė
Dovana turi dvi puses: teigiamą ir neigiamą. Dovana praplečia širdį, ją pripildo dėkingumo, džiaugsmo, sutvirtina bendrystę. Apie kokias dovanas kartais pasvajojame? Kelionė į Jamaiką? Deimantinis žiedas iš Kimberley plynaukštės Australijoje? Studijos Masačusetso technologijos institute? Ir jeigu ta mūsų išsvajota dovana vieną dieną tampa realybe, koks džiaugsmas mus užvaldo. Nuostabiausia dovana – ta, kuri mums yra staigmena, kurią gauname iš meilės. Dievo dovanos yra mums staigmena, jos kyla iš beribės Dievo meilės kiekvienam asmeniškai, jos pranoksta mūsų lūkesčius, ribotus troškimus.
Bet dovana turi ir rizikos pusę. Kadangi dovana yra dovana, kuri mums nekainavo jokių pastangų, yra rizika jos neįvertinti tiek, kiek ji yra verta. Ar nesame patyrę, koks brangus tas daiktas, kurį įsigijome už savo pirmąją alga? Su dovana, kuri nieko mums nekainuoja, galime pasielgti taip, kaip žaislų pertekę vaikai.
Taip ir su Dievo dovanomis: kartais galime jų neįvertinti tiek, kiek jos iš tiesų vertos. Dievas apipila mus savo dovanomis, kad mums nestigtų nieko, kas praverčia tikėjimo gyvenimui.
Esame kviečiami atsakyti į Dievo meilę ne dėl Dievo dovanų, bet dėl paties Dievo. Todėl tikėjimui kaip Dievo ir žmogaus bendradarbiavimui, didelę reikšmę turi ir žmogaus atsakas, kuris reikalauja tikėjimo praktikos, žmogaus kasdienių pastangų. Apaštalas Petras ragina priimti Dievo dovanas ne kaip visko pertekusiems vaikams, bet įnešti ir savo pastangų, kad Dievo dovanos rastų jau gerai išpurentą širdies dirvą. Tikintysis turi stengtis stropiai tikėjimu ugdyti dorybes, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę (2 Pt 1, 5-7).
Kaip šv. Jonas atskleidžia tikėjimą kaip atsaką Dievui – žmogaus darbą? Priėmęs Dievo darbą – tikėjimo dovaną – į savo širdį, tikintysis konkrečiais veiksmais išreiškia savo tikėjimą. Tie konkretūs veiksmai yra: ieškoti Jėzaus, pažinti Jėzų, Jį mylėti, Jam paklusti, sekti paskui Jėzų.
Kitą kartą ir „linksniuosime“ kaip veikia tikėjimas-žmogaus atsakas į Dievo dovanas Evangelijoje pagal Joną.
___
[1] Alain Marie de Lassus, „L’œuvre du Père et les œuvres des disciples dans l’Evangile de saint Jean“, Aletheia 14 (1998), 68.
[2] Alain Marie de Lassus, „L’œuvre du Père et les œuvres des disciples dans l’Evangile de saint Jean“, Aletheia 14 (1998), 69.
[3] Jean Zumstein, L’évangile selon saint Jean, Vol. I, 159.
[4] Katalikų Bažnyčios Katekizmas (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012), 2001.
[5] Valdemar de Vaux, La grâce est-elle présente partout ?, Aleteia (01/01/24), https://fr.aleteia.org/2024/01/01/la-grace-est-elle-presente-partout/. Žiūrėta 2024 m. birželio 03 d.
[6] Paroles du curé d’Ars, https://www.arsnet.org/paroles-du-cure-dars/. Žiūrėta 2024 m. birželio 03 d.
