Skaitykite pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją dalis.
Teksto autorė: s. Teresė Gudelevičiūtė CSJ
Šv. Jonas atskleidžia tikėjimą, Dievo dovaną kaip gimimą iš aukštybės, Dievo darbą tikinčiojo širdyje. Dievas yra dosnus Tėvas, Jis dovanoja savo malones be saiko tiems, kurie Jo ieško ir Jį myli. Tačiau Dievas nemėgsta tinginių – žmogaus atsakas į tikėjimo dovaną yra nemažiau svarbus tikėjimo kelionėje. Šv. Jonas žmogaus atsaką Dievui įvardina konkrečiais veiksmais: ieškoti Jėzaus, pažinti Jį, mylėti, paklusti, sekti paskui Jį.
Kas ir kodėl ieško Jėzaus Evangelijoje pagal Joną? Prieš pasineriant į šv. Jono mokymą, verta pažvelgti, ką apskritai reiškia žmogui ieškoti Dievo. Ieškoti Dievo – tai Jo trokšti. „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško. Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu“ [1].
Žmogaus širdies pamatinis troškimas
Malda skatina Dievo troškulį. Viename apsireiškime šv. Kotrynai Sienietei, Dievas taip kalbėjo: „Ar žinai, kaip Aš apsireiškiu sieloje, kuri mane tikrai myli? Aš rodau savo galią įvairiais būdais, pagal tos sielos troškimo intensyvumą“. O pasak šv. Augustino, „tavo širdies troškimas ir yra tavo malda. Jei nenori nustoti melstis, nenustok trokšti. Tavo maldos pastovumas bus nepaliaujamas tavo troškimo balsas“ [2].
Kodėl troškimas toks svarbus? Troškimas atveria horizontą, didesnį už mus pačius, ir skatina jo siekti. Troškimas mus kažkur veda, padeda pažinti mūsų gyvenimo tikslus. Didžiausias žmogaus širdies troškimas – Dievo troškimas. Atpažinti šį Dievo pažinimo siekį, padeda atrasti patį giliausią mūsų gyvenimo tikslą. Kūrėjo pažinimo troškulį garsus anglų rašytojas Clive Staples Lewis vadina „slapčiausiuoju kiekvienos sielos parašu. Autorius sako, kad buvo atvejų, kai galvodavo, kad mes netrokštame dangaus; bet dažniau kildavo klausimas, ar giliai širdyje mes kada nors troškome ko nors kito nei regėti Dievo veidą“ [3]. Dievo troškimas yra visų kitų troškimų šerdis. Jis glūdi kiekvieno širdies gelmėje ir nors jį ne visada žmogus atpažįsta, jis yra pirma visų kitų troškimų: susitikti būsimą vyrą ar žmoną, surasti gerą darbą, praleisti puikias atostogas. Šis troškimas nepalieka mūsų ir mirties patale, nes trokštame išvysti tą, iš Kurio, per Kurį turime savo būtį ir prie kurio veržiasi mūsų širdis.
Apie troškimo galią, kuri mums, ribotiems kūriniams, atveria neribotus horizontus, kalba pats Kristus šv. Kotrynai: „Aš, kuris esu begalinis Dievas, noriu, kad tu man tarnautum tuo, kas tavyje yra begalinio; o tu neturi nieko kito begalinio, tik savo sielos meilę ir troškimą“ [4]. Kristus kalba apie Dievo troškimą, kuris yra visų mūsų troškimų pagrindas, troškimą, kurio niekada nenumalšins niekas, joks kūrinys ar asmuo šiame pasaulyje. Kiekvienas žmogus ieško Dievo, savo būties Kūrėjo, vieni tai daro sąmoningai, kiti nesąmoningai. Kol žmogus neatrado savo Kūrėjo, savo gyvenimo šaltinio, jis blaškosi kaip našlaitis, siekiantis atrasti, kas yra jo tikrieji tėvai. Vieni atranda asmenį ryšį su Dievu be didelių sunkumų. Kitiems priešingai – reikia laiko, ir po ilgų blaškymųsi savo išorėje (kai kada tik mirties patale) sielos akys atsiveria ir atpažįsta tą, Kuris veikia širdies gelmėje.
„Žmogus, tai – gelmė, o širdis jo bedugnė“, – rašo psalmistas (Ps 64, 7). Žmogaus širdies bedugnę pilnai gali užpildyti tik pats Dievas. Apie šią patirtį šv. Augustinas rašo: „ir štai tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau, ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias tu sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, visai nebūtų“ [5]. Evangelijoje pagal Joną Dievo troškimas – tai Kristaus ieškojimas. Kas ir kodėl ieško Kristaus Evangelijoje pagal Joną?
Kas ir kodėl ieško Kristaus Evangelijoje pagal Joną
Ketvirtosios Evangelijos autorius vartoja žodį „ieškoti“ (gr. ζητέω) net 34 kartus. Kristaus paieškos atitinka dvi ieškančiųjų kategorijas. Pirmieji tie, kurie ieško Jėzaus tam, kad Jam pakenktų, Jį pražudytų.[6] Jėzaus priešininkai, žydai, ieško kaip Jį suimti (Jn 7, 30; 10, 39; 11, 57), Jį užmėtyti akmenimis (Jn 11, 8), Jį užmušti (Jn 5, 18; 7. 1. 19. 20. 25; 8, 37. 40). Tačiau tie, kurie ieško šiuo tikslu Jėzaus, ne tik Jo neras (Jn 7, 34. 36), bet kaip skelbia pats Kristus, tie, kurie atmeta Jį, nenori Juo tikėti, kurie ieško Jo mirties, tie pražus savo nuodėmėje (Jn 8, 21).
Tačiau daugumoje tekstų Kristaus ieškančiųjų pastangos yra pozityvios. Žmonės ieško Jėzaus, nes trokšta Jį geriau pažinti, pabūti su Juo, ieško Kristaus artumo. Toks yra Jono Krikštytojo dviejų mokinių troškimas (Jn 1, 38). Išgirdę savo mokytojo liudijimą apie Dievo Avinėlį, jie iš karto ima sekti paskui Jėzų. Mokiniai seka paskui Jėzui tyloje. Dialogo iniciatyvos imasi Jėzus: „Ko ieškote?“. Šis klausimas primena tuoj po nuopuolio pirmąjį Dievo klausimą žmogui „Kur tu esi?“ (Pr 3, 9). Nuodėmė sustingdo žmogaus širdį, jis bėga ir slepiasi nuo Dievo žvilgsnio. Tačiau Dievas yra gailestingas ir ištikimas Dievas. „Jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13). Biblija atskleidžia, kad Dievas ieško mūsų pirmas, kad ir kaip toli būtume nutolę nuo Jo.
Dievas imasi iniciatyvos ir šitame Evangelijos pasakojime, Kristus atsigręžęs mato Jį sekančius mokinius, bet Jėzus mato ir jų širdies giliausią troškimą. Savo klausimu „Ko ieškote?“ Kristus ragina mokinius įvardinti savo troškimą. Kai mes įvardiname savo troškimą, atskleidžiame savo širdies paslaptis ir tampame pažeidžiami. Mokiniai nebijo išpažinti garsiai savo troškimo, jų troškimas pažinti Mesiją, sekti paskui Jį daug stipresnis už tai, ką kiti pagalvos apie jų troškimą. Ko ieško Jono Krikštytojo mokiniai? Jie ieško Kristaus artumo, ieško Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę.
Mokytojau, kur gyveni?
Išsireiškimas „Dievo Avinėlis“, pasak naujausio Evangelijos pagal Joną komentaro prancūzų kalba, gali būti interpretuojamas trejopai: „Dievo Avinėlis“ – tai 1) eschatologinė, laikų pabaigą skelbianti Mesijo figūra; 2) Kristaus, tikrojo Velykų Avinėlio, auka kančios ir mirties valandą Evangelijoje pagal Joną; 3) Ketvirtosios Viešpaties Tarno giesmės Izaijo knygoje (53, 7) Avinėlis – Kristaus provaizdis. Avinėlis tyli, vedamas pjauti, jis prisiima daugelio nuodėmes, užsistoja už nusidėjėlius. Tačiau Evangelijoje pagal Joną Skirtingai nei Izaijo Dievo tarnas, Jėzus, tikrasis avinėlis, neneša nuodėmių daugiskaita, bet pasaulio nuodėmę. Evangelistas Jonas neatsitiktinai vartoja vienaskaitą, nes ketvirtoje Evangelijoje minima svarbiausia nuodėmė – netikėti Kristumi ir Jo misija (Jn 16, 9) [7].
Jonas Krikštytojas uždegė savo mokinių širdis laukti ateinančio Mesijo ir Jį atpažinęs krikšto metu, nepasisavino šio džiaugsmo sau vienam. Jono Krikštytojo mokinių širdies troškimas surasti Mesiją yra toks gilus, kad jiems užtenka išgirsti, kad Mesijas jau čia, ir iš karto, neabejodami jie ima sekti paskui Jėzų. Mokiniai sekė Kristumi tyloje. Kaip ilgai tai vyko? Evangelistas neatsako į šį klausimą. Įspūdinga eisena. Jėzus eina priekyje, o abu mokiniai Jam iš paskos, tyloje, neatsilikdami. „Tai buvo apie dešimtą valandą (Jn 1, 39)“. Evangelistas Jonas ypatingai dėmesingas valandoms, kurios žymi Dievo Sūnaus Apreiškimo istoriją (1, 39; 4, 6; 19, 14).
Susitikimų, kurie perkeičia mūsų gyvenimą, smulkmenas atsimename visą gyvenimą. Pavyzdžiui, garsus prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas Paul Claudel šitai pasakoja savo atsivertimo istoriją. „1886 m. gruodžio 25 d. nuėjau į Paryžiaus Notre-Dame Katedrą dalyvauti kalėdų mišparuose. Giedojo mažosios seminarijos auklėtiniai, kaip vėliau supratau, Magnificat giesmę. Aš pats stovėjau minioje, prie antrosios kolonos prie įėjimo į chorą dešinėje zakristijos pusėje. Būtent tada įvyko įvykis, užvaldęs visą mano gyvenimą. Akimirksniu mano širdis buvo paliesta ir aš įtikėjau. Aš įtikėjau, taip stipriai, kad tai sukrėtė visą mano esybę, įtikėjau su tokiu galingu įsitikinimu, su tokiu tikrumu, nepaliekančiu vietos jokioms abejonėms, kad nuo to laiko nei knygos, nei kritika, visi neramaus gyvenimo išbandymai nepajėgė sukrėsti mano tikėjimo, nei, tiesą sakant, jo sumažinti. Staiga pajutau širdį persmelkiantį Dievo artumą“ [8].
Kiekvienas galėtume papasakoti savo gyvenimo sukrečiančias patirtis, kurių detalių nepamirštame visą gyvenimą. Pirmosios meilės susitikimas yra nuolatos mūsų meilę ir ištikimybę gaivinantis šaltinis. „Tai buvo apie dešimtą valandą“: pirmasis Jėzaus ir mokinių susitikimas įvyko konkrečiu dienos metu, kurio mokiniai niekada nepamiršo.
Kristaus klausimas „Ko ieškote?“ yra visos žmogiškosios egzistencijos klausimas. Giliausias žmogaus ieškojimas, tai – gyvenimo prasmės, jo pilnatvės ieškojimas. Mokiniai nepraranda laiko savo ieškojimuose, nes jie ieško gyvenimo pilnatvės tikrajame gyvenimo šaltinyje – Kristuje. Į Kristaus klausimą „Ko ieškote?“ abu mokiniai atsako vienbalsiu „Mokytojau, kur gyveni?“. Evangelijos pagal Joną autorius dažnai vartoja simbolinę kalbą, kuri slepia kelias prasmes. „Kur gyveni?“ – gali būti suprasta, viena vertus, tiesiogine prasme – kur Jėzaus būstas? Kita vertus, perkeltine prasme – pats Kristus yra ta buveinė, vieta, kur tikintysis randa poilsį, gyvenimo pilnatvę.
„Jie nuėjo, pamatė kur Jis gyvena ir tą dieną praleido pas Jį“. Žodis μένειν (liet. gyventi, pasilikti, praleisti) Evangelijoje pagal Joną vartojamas 34 kartus. Šis terminas, pasak prancūzų biblisto Xavier Léon Dufour, reiškia ne tik „pasilikti, pagyventi, gyventi, būti kartu“, bet ir Dieviškosios Išminties pasirinktą buveinę žmonių tarpe (Si 24, 7; Jn 1, 9-11). Tai buvo Izraelio tautos didžiausias troškimas – matyti Sandoros Dievą, gyvenantį savo tautos viduryje. Senajame Testamente terminas (heb. שכינה Šekina) reiškė Dievo namai, Dievo palapinė, buveinė. Šis Izraelio troškimas tapo tikrove Kristaus asmenyje – pažodinis Jn 1, 14 vertimas ir reiškia „tas Žodis tapo kūnu ir pasistatė savo palapinę tarp mūsų“ [9].
Kaip pastebi Jono teologijos biblistas Jean Zumstein, μένειν – tai raktinis Jono teologijos žodis. Jis nusako Kristaus ir tikinčiojo bendrystės būdą. Būti išganytam tai – būti ten, kur yra Kristus (Jn 14, 2), ši intymi Kristaus ir tikinčiojo bendrystė yra Dievo dovana. Kiekvienas, kas tiki Kristų ir pasilieka Kristuje, Jo meilėje, gauna šimteriopai, Kristus pasilieka jame (Jn 15, 4-7) [10]. Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia ateina ir apsigyvena tikinčiojo širdyje (Jn 14, 23).
Tas, kuris ieško Kristaus, randa Jame Dievo ir žmogaus meilės draugystės pilnatvę – ir kartu su tikinčiųjų bendruomenę gali liudyti: „mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14)“.
___
[1] Katalikų Bažnyčios Katekizmas (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012), 27.
[2] Peter Cameron, Prier, c’est exercer notre désir, Aleteia (07/02/23), https://fr.aleteia.org/2023/02/07/prier-cest-exercer-notre-desir. Žiūrėta: 2024 m. liepos 27 d.
[3] Jon Bloom, „Pourquoi voulez-vous aller au paradis ?“,
Revenir à l‘évangile (2022/10/10), https://www.reveniralevangile.com/notre-hypothese-la-plus-destructrice-a-propos-du-paradis/. Žiūrėta: 2024 m. liepos 27 d.
[4] Peter Cameron, Prier, c’est exercer notre désir, Aleteia (07/02/23), https://fr.aleteia.org/2023/02/07/prier-cest-exercer-notre-desir. Žiūrėta: 2024 m. liepos 27 d.
[5] Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, X. 27.28, (Vilnius: Aidai, 2004), 241.
[6] Pvz., Jn 5, 18; 7, 1. 11. 19. 20. 25. 30; 8, 21. 37. 40; 10, 39; 11, 8; 18, 4. 7. 9.
[7] Johannes Beutler, L’Evangile de Jean, Commentaire, (Bruxelles : Editions jésuites, 2023), 83-84.
[8] Xavier Léon Dufour, Dictionnaire du Nouveau Testament, (Paris: Editions du Seuil, 1975), 199-200.
[9] Paul Claudel, En un instant mon coeur fut touché et je crus!, Dieumaintenant, https//:www.dieumaintenant.com /conversionclaudel.html. Žiūrėta 2024 m. Rugpjūčio 14 d.
[10] Jean Zumstein, L’évangile selon saint Jean, Vol. I (Genève: Labor et Fides, 2014), 87.
